Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja. Formaliai ji buvo panaikinta dar 1991 metais, kai sovietinė imperija pagaliau subyrėjo ir okupuotos šalys atgavo laisvę. Tačiau nuo 2000 metų, kai šalį valdyti ėmė dabartinis premjeras Vladimiras Putinas, Rusijos Federacijoje iš esmės vyksta sovietinės tvarkos atkūrimo procesas. Atkuriama daug kas: institucijos, žiniasklaidos kontrolė, retorika, konfrontacija su Vakarais ir t. t.
Galiausiai netrukus turėtų įsigalioti V. Putino pasirinkto įpėdinio Dmitrijaus Medvedevo pasiūlyti Konstitucijos pakeitimai, pagal kuriuos prezidento kadencija bus pratęsta iki 6 metų. Manoma, kad iš tokių pakeitimų pasipelnys ne kas kitas, o pats V. Putinas, kuris, daugelio analitikų nuomone, vėliausiai 2012 metais grįš į Kremlių ir galės jame praleisti net 12 metų.
Jei lygintume V. Putiną su kuriuo nors iš sovietinių lyderių, tai labiausiai tiktų Leonidas Brežnevas, kuris valdžioje iki savo mirties 1982-aisiais išbuvo 18 metų. Savo valdymą L. Brežnevas pradėjo, kai Sovietų Sąjunga buvo savo viršūnėje, tačiau ilgainiui jo epocha ėmė asocijuotis tik su stagnacija ir ekonominiu nuosmukiu. V. Putino situacija iš esmės šiek tiek panaši. Po 8 metus trukusio spartaus augimo šiuo metu Rusija susiduria su globalinės ekonominės krizės pasekmėmis.
L. Brežnevo laikais vyravo konfliktiška atmosfera su Vakarais dėl JAV planų Europoje dislokuoti „Pershing“ raketas. Dabar V. Putinas visais įmanomais būdais priešinasi Vašingtono siekiams Vidurio Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos skydo elementus.
Galiausiai galima kalbėti apie agresiją kaimynų atžvilgiu. 1979 metais sovietiniai tankai įriedėjo į Afganistaną. Po beveik trijų dešimtmečių Rusijos tankai vėl išsiruošė į agresijos žygį – šįkart prieš Gruziją. Afganistano atveju sovietai dalinai agresiją teisino tuo, kad JAV esą kėsinasi į sovietų interesų zoną. Gruzijos atveju Kremlių agresijai skatino Tbilisio siekis suartėti su ta pačia JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis.
Verta prisiminti ir olimpinių žaidynių istoriją. JAV boikotavo 1980 metų Maskvos olimpiadą dėl Rusijos invazijos į Afganistaną. Rusija šiuo metu rengiasi rengti 2014 metų žiemos olimpiadą Sočyje, o Gruzijos prezidentas Mikhailas Saakašvilis jau kalba apie galimą žaidynių boikotą.
Galiausiai daug dabartinės „putininės“ ir anuometinės „brežnevinės“ Rusijos panašumų glūdi pačios valstybės viduje. L. Brežnevo laikais šalyje nebuvo formalios opozicijos, o tik saujelė disidentų ir intelektualų. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę Rusiją, kurioje taip pat nėra masinės opozicijos. Kremliui pavyko arba kooptuoti, arba neutralizuoti opozicijos lyderius.
Praėjusį mėnesį politikos analitikas Jevgenijus Kiseliovas laikraštyje „Moscow Times“ klausė, ar Karlas Marxas buvo teisus teigdamas, kad istorija yra linkusi kartotis – „visų pirma kaip tragedija, o po to kaip farsas.“ J. Kiseliovas teigė, kad V. Putino sugrįžimas į prezidento kėdę yra labai realus scenarijus, ir pridūrė, kad „V. Putinas bus prezidentas, net kai ir užaugs mūsų anūkai.“
J. Kiseliovas 2001 metais neteko darbo, kai televizijos kanalą NTV užvaldė vyriausybė. Dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje buvo daug tarpusavyje konkuruojančių nepriklausomų televizijos stočių. Tačiau dabar, kaip ir kadaise sovietiniais laikais, didžiąją dalį žiniasklaidos kontroliuoja Kremlius.
„Aš manau, kad Rusijos politinis ir viešasis gyvenimas pastaruoju metu buvo labai sovietizuoti, netgi stalinizuoti. Mes turime politiką, kuri yra visiškai uždara visuomenei. Niekas iš tikrųjų nesupranta, kas vyksta. Žmonės Kremliuje, netgi ministerijų lygmeniu, nesupranta, kaip sprendimai yra priimami aukščiausiuose sluoksniuose. Tai visiškai sovietiška. Tai visiškai neskaidru“, – teigė J. Kiseliovas.
L. Brežnevo laikais maža politbiuro grupelė, susidedanti iš 4 ar 5 narių, už uždarų durų priimdavo visus sprendimus. V. Putinas turi panašų kelių žmonių ratą. Niekas iš tikrųjų nežino, kas iš tikrųjų priklauso šiam ratui, tačiau kalbama, kad jame yra teisininkų, kurie kartu su V. Putinu studijavo Leningrado universitete, naftos pramonės atstovų, Sankt Peterburgo bankininkų ir V. Putino dziudo partnerių.
Dabar Rusijos politinės institucijos yra tik dekoracijos. Jų funkcija yra patvirtinti ir įteisinti Kremliaus priimamus sprendimus. Paskutinis nepriklausomas parlamentaras iš Dūmos dingo 2007 metų gruodį, įvykus rinkimams.
Buvęs parlamentaras, kurio partiją Kremlius tiesiog sunaikino, Vladimiras Ryžkovas teigia, kad visi pokyčiai, kuriuos atnešė Michailo Gorbačiovo pertvarkos politika, jau praktiškai yra panaikinti. Jo teigimu, V. Putinas dabar yra žymiai galingesnis nei bet kuris carinės Rusijos valdovas ar Komunistų partijos generalinis sekretorius. V. Ryžkovo teigimu, kalbos apie demokratiją Rusijoje yra gryna nesąmonė.
„Būtina atskirti demagogiją nuo realybės. Retorika yra demokratinė, tačiau realybė – visiškai autokratinė. Sovietiniais laikais L. Brežnevas kiekvieną dieną kalbėdavo apie socialistinę demokratiją. Dabar nuolat kalbama apie suverenią demokratiją. Koks skirtumas“, – retoriškai klausia V. Ryžkovas.
Viena geriausių Rusijos sociologių Olga Krištanovskaja teigia, kad šios vasaros karas su Gruzija tebuvo tik dalis ilgą laiką Kremliaus puoselėjamos idėjos atkurti „mini Sovietų Sąjungą“. Sociologės teigimu, Kremliaus režimas nenori tik atkurti patobulintą sovietinės visuomenės versiją šalies viduje, bet ir siekia grįžti prie Sovietų Sąjungos kadaise turėtų teritorijų.
Dabar Rusijai jau de facto priklauso nuo Gruzijos atkirstos Abchazija ir Pietų Osetija. Maskva svarsto formalios sąjungos su Baltarusija galimybes. O. Krištanovskaja teigia, kad dar kai kurios valstybės gali prisijungti prie Rusijos konfederacijos. Tiesa, sociologė pabrėžia, kad iš esmės Rusija ir Sovietų Sąjunga yra skirtingos. Esminiai skirtumai yra laisvė ir rinka. Eilės prie maisto prekių išnyko jau seniai, o rusai dabar gali džiaugtis tokia žodžio laisve, apie kokią sovietiniais laikais negalėjo nė svajoti. Be to, galima laisvai keliauti į užsienį.
Rusijos miestai dabar yra kapitalistinės ekonomikos dalis. Iš esmės dalis jų primena vakarietiškus miestus: prekybos centrai, prabangūs dizainerių rūbai, brangūs restoranai ir t. t. Maskva šiuo metu yra brangiausias pasaulio miestas. Prieš šią finansinę krizę Rusija milijardierių skaičiumi lenkė visas šalis, išskyrus JAV. Praėjusį mėnesį buvo surengta 4-ta milijonierių mugė.
Tačiau užtenka išvažiuoti iš Maskvos ir patenki į visiškai kitokį pasaulį – nykstančių kaimų, vargo, alkoholizmo, didelio vyrų mirtingumo ir beviltiškumo. Gyvenimas Rusijos kaimuose nuo sovietinių laikų iš esmės nepasikeitė. Tiesa, pasikeitė ideologija. Sovietinė ideologija siekė globalinio socializmo triumfo. O. Krištanovskaja teigia, kad „putinistinė“ Rusija ideologijos kaip tokios nė neturi. Tiesa, sociologė yra linkusi kalbėti apie šalyje vyraujantį „šovinistinį nacionalizmą“.
„Sovietų Sąjunga turėjo globalinių ambicijų. Ji tikėjo socializmu ir socialiniu teisingumu. Dabar pagrindinė ideologinė idėja yra nacionalizmas ir antiamerikietiškumas. Tuo pačiu metu Rusija vis labiau izoliuojasi“, – teigia O. Krištanovskaja.
