Šiuolaikinėje visuomenės bei politikos kritikoje yra pakankamai giliai įsišaknijęs politikos teatro vaizdinys. Politologai sėkmingai taiko kultūros ir meno aiškinimosi įrankius politikos reiškinių aprašymuose. Šie bruožai nesunkiai matomi ir Lietuvos viešojoje erdvėje.
Politikos teatro analizė nebūtinai įrodo, kad teatro elementai, viešųjų vaidmenų atlikimas, publikos įtikinėjimas yra nedori dalykai. Priešingai, teatro yra daug visame mūsų gyvenime. Be jo gal net neišgyventume, arba bent jau turėtume tenkintis prastesne to gyvenimo kokybe. Politikos teatras turi savas taisykles, padedančias suprasti, susiprasti, susikalbėti ir pasirinkti. O cirkas?
Kultūrologai tikriausiai ilgai ginčytųsi, kuo teatras skiriasi nuo cirko, tačiau čia greitomis ir pusiau rimtai pasiūlyčiau tokį teatro skirtumo nuo cirko apibrėžimą: teatras, kaip ir menas apskritai, yra galimos tikrovės nutikimų pavaizdavimas, o cirkas - tai grynai pramoginis atskirų žmogaus (arba jo tarnų) galimybių demonstravimas. Teatro scena gundo žiūrovą tapatintis su kokiu nors fikcijos herojumi, kažką veikiančiu gėrio ir blogio susidūrimų istorijoje. Cirkas neįpareigoja arenos dalyvių kurti kokią nors dramą, pakeisdamas ją rizikingo triuko baigties laukimu. Kartais cirkininkams nepasiseka. Galimo nutikimo laukimas yra spoksančio žiūrovo dirgiklis, nulemiantis pramogos kokybę.
Kas darosi politikoje? Šiandien televizijiniai svieto linksmintojai plačia srove iriasi į valdžią. Antra, jie linksmai keičiasi vietomis su politikais ir net su biurokratais. Dar daugiau: nuo TV reklamos į mus žvelgia linksmi eks-teisėjų teisėjai ir net eks - generaliniai komisarai. Kaip galėjome suklysti manydami, kad kova su neteisybe ir banditais - tai tikrovė, o ne fikcija. Kažkas priima tokią žinią: komisaras Katanis dėl gėrio ir kilnių principų aukojasi tik kine. Gal net dėl kino. Vargas pavėlavusiems tai suprasti.
Teatre ir politikos dramose vis dar laukiama žmogaus moralinių pasirinkimų gėrio ir blogio kryžkelėse pavaizdavimo. Nesvarbu, kokia forma. Teatre, net absurdo teatre, ne bet kas gali būti bet kuo. Yra vis dar nujaučiama tam tikra veiksmų ir poelgių logika, net jei vaizduojama, kad nieko išskyrus chaosą nėra. Net juodžiausias fucking and shoping scenarijus kam nors gundo kokios nors gyvenimo prasmės ir kilnesnio poelgio ilgesį. Cirkas nuo tokių romantiškų egzistencijos klausimų atleidžia. Cirkas yra realybės šou pusbrolis.
Yra ir artėjančio spektaklio reklamos, t. y. vizualinės agitacijos stendai, lydintys greitkelių važnyčiotojus ir didmiesčių praeivius. Politikos cirkas turi savo reklamą, bet beveik neturi jos supratimo tradicijos. Bene geriausiai tokio politikos cirko skelbimo funkciją atlieka ministro Artūro Paulausko povyza, nuo reklamos stendo įtikinėjanti: priverčiame valdžią dirbti... Buvęs Seimo pirmininkas ir neskęstančios Vyriausybės ministras sakosi, jog jis prisiverčia save dirbti. O gal jis tik simuliuoja ministro judesius, laukdamas naujų rinkimų pabaigos?
Nelengva susilaikyti nuo graudaus įtarimo, kad šiemet kaip niekad anksčiau politikos antropologai ir socialiniai psichologai turės įdomių stebėjimo objektų. Bet būtent dėl šios priežasties atrodo rūškanas porinkiminės Lietuvos veidas. Aptemusio horizonto toliuose tik nykstantys Gedimino Kirkilo pypkės dūmai rodo jo Vyriausybės darbų ir eibių pėdsakus.
