Tokie varikliai – nebe tik fantastika. 2006 m. į Plutoną išsiųstą zondą „New Horizons“ iki 58 tūkst. km/val. pagreitino raketinis variklis „Star-48“. Joniniais varikliais naudojasi zondai „Deep Space 1“ ir „Dawn“. Galbūt netrukus ateis laikas ir termobranduolinės sintezės ar išorinių plazmos pulsų varikliams.
„Star-48“
Tai – greičiausia iš visų žmonijos kada nors sukonstruotų cheminių raketų. „Star-48“ variklis buvo suprojektuotas palydovams kelti, tačiau 2006 m. šis variklis į Plutoną išskraidino zondą „New Horizons“. Amonio perchlorato ir aliuminio mišiniu varoma raketa į Saulės sistemos pakraštį suruoštą zondą pagreitino ligi 58 000 km/val. Zondas Plutoną pasieks po poros metų – 2015 m. liepą. Pirmą sykį variklis „Star-48“ panaudotas 1980 m.
Joninis variklis
Joniniuose varikliuose reaktyvinė jėga generuojama elektromagnetiniais efektais, kurie pagreitina krūvį turinčias daleles, stumiančias erdvėlaivį. Joniniai varikliai už cheminius raketų variklius efektyvesni iki 50 kartų. Dabar tokie varikliai naudojami palydovinių stočių palaikymui orbitoje. 1998-aisiais paleistas NASA zondas „Deep Space 1“ buvo pirmasis kosminis aparatas, kuriame reaktyvinė jėga buvo išgauta joniniais varikliais. Tokį pat variklį naudoja ir šiuo metu asteroidų žiedą tyrinėjantis zondas „Dawn“. Pirmą sykį joninis variklis panaudotas 1998 m.
Saulės burės
Kaip ir įprastinės burės, saulės burės gaudo ir išnaudoja vėją – tik ne atmosferinį, o saulės. Saulės burių iki šiol išbandyta vos viena kita. Pavyzdžiui, japonų projektas „Ikaros“, privati iniciatyva „Light Sail“, NASA projektas „NanoSail-D“. Mokslininkai mėgina sukurti kuo lengvesnių medžiagų ir rasti efektyvesnių burės išskleidimo būdų. Pirmas tarpplanetinis skrydis – 2010 m.
Išorinių plazmos impulsų variklis
Galimas daiktas, tai būtų greičiausia reaktyvinė sistema, kurią inžinieriai galėtų pagaminti. Išorinių plazmos impulsų variklis erdvėlaivio galinėje dalyje driokstelėtų kelių šimtų branduolinių ginklų galingumu. Erdvėlaivis keliautų smūginės bangos priekyje. Šią idėją mėginta gvildenti dar penktajame XX a. dešimtmetyje – prieita išvadų, jog techniškai tokia sistema turėtų veikti. Tačiau žaisti su tokiu varikliu nepaprastai rizikinga: į orbitą iškelti raketą, prikimštą šimtais branduolinių užtaisų, toli gražu ne pats saugiausias sumanymas. Šio variklio koncepcija išbandyta 1957 m.
Termobranduolinės sintezės raketos
Panašiai kaip ir dabar naudojamose įprastinėse raketose, termobranduolinės sintezės varikliuose degalai būtų įkaitinami ir padegami. Su šia idėja mokslininkai flirtuoja dar nuo aštuntojo XX a. dešimtmečio, kai Britų tarpplanetinė draugija rengė projekto „Deadalus" studiją. Vykdydami šio projekto tęsinį „Project Icarus“ mokslininkai perprojektavo termobranduolinės sintezės raketos brėžinius ir įdiegė moderniausius technologinius sprendimus. Tiesa, tokie varikliai dar nėra išbandyti. Numatoma bandymų data – 2030 m.
Erdvę iškreivinantys varikliai
Kol kas – bene vienintelė hipotetinė technologija, kuri teoriškai galėtų peržengti šviesos greičio barjerą. Erdvę iškreivinantys varikliai naudotų didelius kiekius negatyvios energijos, kuria būtų galima erdvėlaikyje sukurti burbulą. Jis perlenktų erdvėlaikį priešais kosminį aparatą it popieriaus lapą – tokiu būdu, užuot keliavus per visą erdvę, iš taško A į tašką B būtų galima tiesiog peršokti.
