Stebime augančius savo mažylius, džiaugiamės jų pasiekimais, saugome, auklėjame ir rūpinamės visaip, kaip tik išmanome... O kaip augome mes patys? Juk viskas buvo kiek kitaip, ar ne... Prisiminkite! Ir pasiruoškite nusišypsoti...
Laisvė automobilyje! Keliauti automobiliu mūsų laikais buvo didelė laimė vaikui - niekas net nemąstė segtis diržų, sėdint ant galinės automobilio sėdynės, jokių vaikiškų kėdučių nebuvo, tad malkis, žiūrėk pro langą (o kaip smagu buvo atsisėsti sau ant kelių ir žiūrėt pro galinį automobilio langą...), mosikuok rankytėm. Valio!
Iki vestuvių užgis! Ką darote, jeigu jūsų vaikas keliauja pasivažinėti dviračiu, riedučiais ar riedlente? Žinoma, šalmas, alkūnių bei kelių apsaugos yra privaloma! O ar visi šie atributai buvo privalomi mums?.. Tikriausiai nelabai, bet štai nubrozdinti keliai, alkūnės ir smakriukai švietė ryškiai, o mamos bei močiutės pūtė, bučiavo ir vis patikindavo, kad iki vestuvių užgis.
Apsauga nuo vaikų? Ar būna, kad gerokai pasikankinate, kol atsukate ploviklio ar vaistų butelio kamštelį? Ar žvakių uždegimas vakare palieka įspaudus ant nykščio, nes žiebtuvėlis turi tokią apsaugą nuo vaikų, kad net ir suaugusiam sunku juo naudotis? Ar prisimenate, kokias apsaugas naudojo mūsų mamos? Gumele apsukdavo apatines sekcijos durelių rankeles, viską kraudavo į aukščiausias lentynas ir gausiai bardavo, jeigu bandydavom prisiartinti prie buitinės chemijos.
Tai, ate! Dabar jau tikriausiai sunku įsivaizduoti, bet juk mes neturėjome mobiliųjų telefonų... Turėjom raktus, sukabintus ant kaklo. Žinojom, kad vakarieniauti ir grįžti namo reikia, kai a) grįžta tėtis; b) atvažiuoja mašina šiukšlių išvežti; c) šeštą (variantas, jeigu jau buvom pakankamai suaugę laikrodžiui). Ir grįždavom! Tiesa, ypatingomis progomis ar įvairiems nenumatytiems netikėtumams mūsų mamos ir močiutės turėjo papildomą komunikacijos priemonę vadinamą langu. Visada buvo galima pašaukti!
Čia mano kiemas! Pažvelgus į dabartinius kiemus atrodo, kad žmonės vaikus augina tik iki kokių penkerių, o tada jie kažkur išgaruoja. Išgaruoja prie kompiuterių, televizorių ar išmaniųjų telefonų ekranų! Mes tokiais stebuklais džiaugtis tikrai negalėjom, tad visas laikas prabėgdavo smėlio dėžėse, šokinėjant nuo supynių, statant slaptavietes medžiuose, praktiškai pusę dienos praleidžaint aukščiau žemės, kuriant lėles iš pagaliukų ir pienių, kasant sekretus iš gėlių, nuvogtų mamos rakoliukų ir stiklo šukių... Gal ir mūsų vaikus vertėtų supažindinti su tokiais žaisliukais?
