„Mano kartos žmonėms monetarinė sąjunga buvo tarpvalstybinės taikos įrankis, todėl šiandien skaudu matyti, kad dalis europiečių gręžiasi link nacionalinių ar regioninių interesų“, - pripažįsta J. C. Junckeris.
„Prasidėjus Graikijos krizei dalis vokietijos politikų liejo tulžį ant pietiečių, vėliau protestuotojai Atėnuose „papuošė“ Vokietijos kanclerę Angelą Merkel nacių uniforma, panašios antivokiškos ir antieuropietiškos nuotaikos skambėjo ir Italijos parlamento rinkimų metu“, - savo nusivylimą atskleidžia ministras.
Anot jo, būtų naivu tikėtis, kad tautinė nesantaika visiškai išnyko iš Europos žemėlapio. Miegantys demonai tebėra gyvi. Tą įrodo ir neramumai Balkanuose.
J. C. Junckerį stebina neįtikėtinai panašios aplinkybės vienijančios 2013 ir 1913 metus.
Politiko teigimu 1913 metais daugelis europiečių buvo įsitikinę, esą Europoje niekada nebekils nujas visagriaunantis karas. Didžiosios to meto Europos šalys buvo stiprios ir itin susaistytos tarpusavio prekybos ryšiais, todėl daugelio to meto žmonių nuomone niekas negalėtų ryžtis karinei avantiūrai. „Vakarų ir Šiaurės Europa tikėjo amžinos taikos iliuzija“, - sako J. C. Junckeris.
Buvęs euro grupės vadovas primena, kad iki šio amžiaus vidurio europiečiai sudarys vos 7 proc. pasaulio gyventojų. Be to, net ir šiandien 80 proc. pasaulio gerovės sukuria kiti pasaulio regionai, todėl tik vieninga Europa gali tikėtis išlikti gerai matomu ir stipriu žaidėju tarptautinėje erdvėje.
Vis dėlto priminus apie Liuksemburgo atsisakymą pritarti finansinių sandorių mokesčiui politikas pripažino, kad nors asmeniškai ir pritaria šiam mokesčiui, tačiau po to kai savo nepritarimą išreiškė kelios šalys jis negalėjo leisti Liuksemburgui įsivesti šį mokestį ir prarasti konkurencinį pranašumą.
Anot J. C. Junckerio, Europai pavyko išsaugoti Graikiją, sukurti bankų ir valstybių finansavimo mechanizmus, bei įsteigti bankų sąjungą, tačiau aprimus finansų rinkoms valstybės gali prarasti norą tęsti nepopuliarias reformas. Tai savo ruožtų lemtų naują rinkų nerimo bangą.
J. C. Junckeris pernelyg nesijaudina dėl rinkimų Italijoje. Anot jo, nepaisant visko žmonės atsuko nugaras toms partijoms, kurios aršiausiai kritikavo eurą ir ES. Be to, jo įsitikinimu, nepaisant to, kokios partijos stos už Italijos vairo, visi politikai susiklosčius esamoms aplinkybėms bus priversti vykdyti atsakingą monetarinę ir fiskalinę politiką nepaisant visų rinkiminių pažadų, nes ir patys didžiausi politikos optimistai supranta, kad priešingu atveju laukia visiškas krachas.
Lygiai taip pat jis nesijaudina ir dėl Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o kairuoliškos politikos, nes ne visos priemonės, kurios yra tinkamos Vokietijai gali būti pritaikytos ir jos vakarų kaimynei.
Paklaustas ar pritaria Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimui, esą žlugus eurui žlugs ir Europa, J. C. Junckeris atsakė, jog toks klausimas paprasčiausiai negali būti keliamas ir būtų beprasmiška bent teoriškai samprotauti apie galimas panašaus įvykio pasekmes.
