Organų donorystė – labai jautri tema ir šiuolaikinis medicinos stebuklas, sujungiantis gyvybę ir mirtį. Ką apie organų donorystę mano Bažnyčia?
Anot Bažnyčios, organų donorystė yra labai skatintina bei sveikintina. Labai pritariama ir raginama neatlygintinam mirusio žmogaus audinių bei organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties, o jeigu donuotų gyvas žmogus, tai neturi pažeisti jo funkcinio integralumo.
Svarbiausia, kad donorystė atitiktų bioetiką ir remtųsi broliškos meilės principu, kuris ir yra donorystės varomoji jėga. Juk lotyniškas žodis donare reiškia – dovanoti. Tikra meilė visada kūrybingai ir įvairiais būdais įkvepia laisvai save dovanoti.
Donorystę galima vadinti Šv. Velykomis – atgimimo metu tiems, kurie sulaukia savo donoro. Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia daugiau nei 300 žmonių. Kaip išlaikyti tikėjimą ir viltį sergantiems žmonėms šio neprognozuojamo laukimo metu?
Manau, kad laukiantiesiems transplantacijos ypač svarbu matyti bei jausti plačiosios visuomenės palaikymą, kuris būtų paremtas ne tik formalia užuojauta ar žodiniu palaikymu, bet būtų pagrįstas aktyviu solidarumu su sergančiaisiais. Tai reikštų, kad dauguma piliečių yra įsisąmoninę donorystės svarbą ir savanoriškai bei laisvai išreiškę norą tapti dovana.
Dar svarbiau yra asmeninis recipientų palaikymas, lydėjimas, kuris pirmiausia tenka šeimos nariams bei giminei. Dvasinė pagalba, priimtas ligonio sakramentas, kuris pirmiausia sustiprina kūno bei dvasios sveikatą, malda – visa tai taip pat labai reikšmingai pagelbėja šioje kelionėje į naują gyvenimą po transplantacijos.
Kaip, Jūsų manymu, artimiesiems netekties akivaizdoje nepalūžti ir atrasti stiprybės priimti sprendimą dėl artimojo organų donorystės?
Geriausia, kad artimiesiems apie tai būtų žinoma jau iš anksto. Dėl to svarbu švietimas apie donorystę tiek žiniasklaidoje, tiek Bažnyčioje, tiek ir akademinėje aplinkoje. O jeigu artimieji nėra labai įsigilinę į donorystės temą ir staiga susiduria su skausminga netektimi, žinoma, tuomet, esant ir taip jau nepaprastai įtemptai situacijai, svarstyti dar apie donorystę daugeliui tampa beveik nepakeliama.
Jeigu artimieji yra tikintys, būtų gera, jei apie tokią galimybę galėtų išgirsti iš dvasininko, kuris patikintų, kad tai ne tik kad neprieštarauja tikėjimui, bet priešingai – labai konkrečiai jį išreiškia. Tikinčiam žmogui toks pokalbis su kunigu (pvz., ligoninės kapelionu ar savo parapijos dvasininku) labai padėtų priimti teigiamą sprendimą, jį nuramintų, padrąsintų. Kitu atveju, ligoninės psichologas galėtų taip pat palydėti gedinčiuosius ir pasiūlyti jiems tokią galimybę.
Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nepritaria organų donorystei, tiki įvairiais mitais, pavyzdžiui, jog paėmus velionio organą jis nepateks į dangų?
Ne, paprastai labai prieštaraujantys žmonės apie tai nėra linkę kalbėti. Tačiau numanau, kad nors ir tokia nuomonė su krikščionišku tikėjimu nesiderina, tačiau kartais gali būti, kad net tikinčiame bei išsilavinusiame žmoguje viršų gali paimti neįsisąmonintos baimės ar net tokie radikalūs prietarai, kaip paminėjote. Tai dar kartą primena, kaip svarbu šiuo klausimu Bažnyčiai ir Valstybei bendradarbiauti.
Po organų transplantacijos žmonės neturi kam padėkoti už išgelbėtą gyvybę, nes to žmogaus, kuris juos ir išgelbėjo, nebėra. Kaip manote, kokia geriausia padėka už išgelbėtą gyvybę būtų šioje situacijoje?
Džiaugsmingai liudyti apie gautą dovaną aplinkiniams, naują gyvenimą gyventi naujai – kuo prasmingiau, kuo labiau pačiam tampant dovana kitiems. Juk laimingas, atsitiesęs, toliau dirbantis, kuriantis ir gyvenantis recipientas yra džiaugsmas ir padėka visai visuomenei.
Kaip krikščionis, pasiūlyčiau taip pat prisiminti savo geradarį maldoje, ypač jeigu jis jau užbaigė žemiškąją kelionę. Tai taip pat būtų ne simbolinė, bet labai konkreti, dvasinė donorystė. Taip, iš tikrųjų mūsų maldos vienas už kitą, ypač už „užmigusiuosius“, irgi tam tikra prasme yra donorystė.
Kokiais žodžiais būtų galima kreiptis į tuos, kurie svarsto ir nesiryžta pritarti organų donorystei po savo mirties?
Tikintiems žmonėms galiu priminti, kad mes prisikelsime su atnaujintais, kitokiais kūnais, tad donorystė po mirties pačiam donorui neturi neigiamos įtakos, priešingai – dvasine prasme vien teigiamą. Dar daugiau, tai yra didelis gailestingumo darbas, nepaprastai gražus bei prasmingas žmoniškumo ir tikėjimo paliudijimas.
Aš pats tik sulaukęs pilnametystės užsirašiau į donorų registrą ir labai džiaugiuosi, kad išvis turime tokią galimybę. Kad turime galimybę, mūsų žemiškajam gyvenimui nutrūkus, kažkam jį prailginti ar padovanoti naują. Ir šia prasme tikrai – gera daryti, nieko nekainuoja. Ypač, jei eilėje yra tie, kuriems tolesnio gyvenimo kaina yra neįkandama. Jeigu galiu jam tapti dovana, kodėl gi ne?
Ką norėtumėte palinkėti žmonėms Šv. Velykų proga?
Būti paliestiems prisikėlusio Kristaus malonės, kuri įkvepia dovanoti, tarnauti, vieningai darbuotis, išstovėti ir mylėti. Linkiu, kad per šių metų šventes pavyktų užčiuopti ar pagilinti gyvą ir intymų santykį su Dievu, kuris labai myli kiekvieną žmogų ir pats panorėjo tapti mums visiems amžina dovana, kitaip tariant – tapti visų mūsų donoru. Būkime džiaugsmingi, nes esame Jo recipientais!
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 320 žmonių*: 80 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 8 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 151 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo ar artimųjų organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinė“ arba „Gintarinė vaistinė“ vaistinėje.
*2023 m. vasario 28 d. duomenimis