Žymaus kunigo Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998 m.) gyvenimas ir mirtis dar ilgai audrins ne vien jo gerbėjų, bet ir sąmokslo teorijų mėgėjų vaizduotę.
Vis dar šokiruoja į viešumą prasiskverbiantys faktai, kad kunigas, poetas, kolekcininkas, visuomenės veikėjas iš pradžių kaip neatpažintas skenduolis buvo palaidotas Karmėlavos kapinių 23 kvartalo 8 eilėje, vadinamajame vienišų sielų šlaitelyje.
Šiandien prisimenant anuometės teisėsaugos lemtingas klaidas galima viešai spėlioti, kad galbūt minėtose kapinėse iki šiol ilsisi ir ne vienos rezonansinės bylos herojus. Tai gali būti paslaptingos garsių kriminalinių bylų aukos ar net asmenys, kurie vis dar laikomi dingusiais be žinios.
Apsileidę tyrėjai
Aiškinantis, kaip, dėl ko ir kieno rankomis 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą buvo pagrobtas, o vėliau nužudytas iškilus kunigas R. Mikutavičiaus, įvairiausio formatų žiniasklaidoje yra atlikta šimtai žurnalistinių tyrimų.
Daugelis jau yra pamiršę sensacingą faktą, kad iš pradžių painią R. Mikutavičiaus žmogžudystės bylą narplioję prokurorai žinomą dvasininką palaikė iki šiol mįslingomis aplinkybėmis nužudytu buvusiu vienu iš Henriko Daktaro vilijampoliečių banditų gaujos lyderių Iliodoru Popovu, pravarde Popas.
Prisiminkime šios bylos tyrimo vingius dar iki teismo nuosprendžio. 1998-ųjų liepos 15-ąją R. Mikutavičiaus kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau tąkart kunigas nebuvo atpažintas. Jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse kaip nežinomas skenduolis.
Jau gerokai vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 1999 metų kovo 21 dieną neatpažintų mirusiųjų kvartale buvo atkasti R. Mikutavičiaus palaikai ir iškart atpažinti.
Duobkasys Eugenijus P. labai gerai prisimena, kaip su dviem pagalbininkais, akylai stebimi būrio teisėsaugos pareigūnų ir žurnalistų, atkasė karstą su kunigo palaikais.
„Kai tokiu būdu kasdienei duonai užsidirbu pinigus, mane jau retai kas stebina. Su bičiuliais atkąsęs ir atpažinęs R. Mikutavičių nesutrikau, o ir sapnuose vėliau jis manęs nė sykio neaplankė. Sutinku, kad specialistai, kurie iš pradžių nesugebėjo identifikuoti kunigo asmenybės, buvo apsileidę“, – anksčiau yra sakęs Eugenijus P.
I. Popovas-Popas (kairėje) ir R. Ganusauskas-Mongolas (nuotr. Balsas.lt)
Kreipėsi tik Popo našlė
Kunigo nužudymo bylą tyrusiam tuometiniam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Pauliui Jablonskui (2011-ųjų gruodį Generalinę prokuratūrą iškeitusiam į plačiai pagarsėjusią Vilniaus advokatų kontorą, kurios gynėjai šiandien atstovauja garsiausiems pastarojo meto kriminalinių bylų herojams, tarp jų ir H. Daktarui bei stambaus masto kontrabanda kaltinamam Viliui Karaliui, – red. past.), ko gero, netikėtas skenduolis pernelyg didelio įspūdžio nepadarė.
Kaip vėliau vienam Kauno žurnalistui teigė lavoną apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas Vytas Žiemelis, kažkodėl prokurorai nepateikė užduoties nustatyti, ar tai paslaptingai dingusiojo kunigo palaikai. Po skrodimo padaryta išvada, kad nežinomas vyras po vandeniu išbuvo apie tris mėnesius.
Taip pat liepą lavoną tyrę sostinės ekspertai nustatė, kad skenduolio amžius – nuo 30 iki 50 metų (R. Mikutavičiui tuomet buvo 63-eji – red. past.)
Šiandien sunku patikėti, kad 1998-ųjų liepą bene vienintelis žmogus, atsiliepęs į dingusių asmenų paieškos tarnybos skelbimą su skenduolio fotografija, buvo tų pačių metų vasario 6-ąją be žinios dingusio Daktarų nusikalstamo susivienijimo veikėjo Popo žmona.
Kalbėta, kad į Spaustuvininkų gatvėje Kaune veikusį morgą moteris atvyko asmenine iniciatyva, nelaukdama jokio kvietimo, atsinešė savo pražuvėlio vyro dantų formulę ir netrukus įsitikino, kad tai ne jo palaikai.
Todėl 1998 metų rugpjūčio 6-ąją R. Mikutavičius buvo palaidotas kaip neatpažintas skenduolis Karmėlavos nežinomųjų kapinėse. Iki šiol stebina, kad pareigūnai nesivargino atlikti visų reikiamų tyrimų ir kunigo palaikus užvertė žemėmis.
Jei aktyviau būtų talkinę kunigo artimieji, kruopščiau dirbusi prokuratūra ir kriminalinė policija, R. Mikutavičiaus kūną būtų buvę galima identifikuoti dar 1998-ųjų liepą, šiandien įsitikinęs vyresnysis teismo medicinos ekspertas Leonas Gogelis.
1999 metų kovo 21-osios vakarą iš Karmėlavos kapinių ekshumuoti dvasininko palaikai iškart buvo nuvežti į Perlojos gatvėje 27 esantį Kauno morgą, įsikūrusį buvusiose sovietų kareivinėse.
Tą dieną ekspertas L. Gogelis su kolegomis jau buvo kone 99 procentais įsitikinę, kad tai dingusiojo kunigo kūnas. Atrodo, vienintelis tuo metu R. Mikutavičiaus nužudymu įtartas, o vėliau jo mirties užsakovu teisme pripažintas Vladas Stupakovas-Beleckas atvesdintas į morgą dievagojosi, kad tai ne tas lavonas.
Galvos skausmas – miesto valdžiai
Kauno Karmėlavos kapinių 23-iajame kvartale rikiuojasi medinių kryžių eilės, o neseniai supilti smėlio kauburėliai išpuošti ne gėlėmis, bet smėlyje įspaustu kryžiumi.
Neatpažintų mirusių asmenų kapai ženklinami neišblunkančiu užrašu, kuriame nurodoma asmens lytis, akto numeris ir palaidojimo data. Vienišo asmens kapai būna pažymėti užrašu, kuriame nurodomas mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos.
Ant neatpažinto ar vienišo asmens karsto pritvirtinama nerūdijančio metalo lentelė su numeriu. Numeris įrašomas kapinių, kuriose laidojama, registacijos žurnale.
Kalbėta, kad po to, kai prieš 14 metų šiose kapinėse kaip nežinomas asmuo buvo palaidotas kunigas R. Mikutavičius, įsigaliojo nauja nuostata – paslaptingos aukos laidojamos dalyvaujant policijos pareigūnui, kapinių prižiūrėtojui ir laidojimo įmonės įgaliotiems atstovams.
Kaip savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ teigė Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ vadovas Algirdas Virbickas, šiose kapinėse laidojamų asmenų laidotuves organizuoja miesto savivaldybė, jeigu jos teritorijoje buvo nustatytas mirties faktas.
Laidojimo išlaidos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto.
Šiose kapinėse palaidotųjų asmenų mirties liudijimai saugomi Miesto tvarkymo skyriuje neribotą laiką.
Paprastai neatpažintų ir vienišų asmenų palaikų laidojimus eilės tvarka registruoja kapinių prižiūrėtojas Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Žurnalas taip pat saugomas ilgus metus.
Neatpažintų mirusiųjų kapai Karmėlavos kapinėse (nuotr. Vaido Bivainio)
Tik faktai:
Nuo 1995 metų rugpjūčio 17 d. iki 2011-ųjų spalio nežinomųjų asmenų palaikai buvo laidojami Kauno Karmėlavos kapinių 23-iajame kvartale.
2007 metais šiose kapinėse buvo palaidoti 61 asmens palaikai.
2008-aisiais – 59, 2009 metais – 36, 2010-aisiais – 49, 2011 metais – 25.
Šiuo metu neatpažintų, vienišų ir asmenų, kuriuos atsisako laidoti artimieji, palaikai laidojami Kauno Ledos kapinių 6 A kvartale. Šiose kapinėse nuo praėjusių metų spalio iki šiol palaidota 19 neatpažintų ir vienišų asmenų, kuriuos atsisakė laidoti artimieji, palaikų.
Maždaug 1992 metais prie Kauno Daktarų gaujos prisidėjo Liodkos ir Popo pravardėmis pagarsėjęs I. Popovas.
2002 metų rugsėjo 20 dieną I. Popovas oficialiai pripažintas mirusiu.
2005-ųjų lapkritį, kai Policijos departamento kriminalistų grupė iš mirties taško pajudino primirštų kauniečių žmogžudysčių bylų archyvą ir ėmėsi aktyviai ieškoti senų Daktarų aukų kapaviečių, viename Kazlų Rūdos miškų pareigūnai aptiko I. Popovo kaulų fragmentus.
Ant jų rasta nemažai sužalojimų, kuriuos galėjo palikti kulkos. Atskleista, kad I. Popovo nužudymą galėjo organizuoti buvęs vairuotojas ir asmens sargybinis Žydrūnas Lekavičius. Tiesa, vyras dėl to niekada neprisipažino.
Paslaptį, kaip ir kodėl pakaunės miškuose buvo sunaikintas praeityje garsaus Daktarų veikėjo kūnas, į kapus nusinešė pats Ž. Lekavičius, 2009-ųjų vasarį užsinėręs kilpą iš skalbinių virvės Kybartų kolonijos tualete.
2009-ųjų spalio 28 dieną I. Popovui iki šiol Klaipėdos apygardos teisme tebenagrinėjamoje Daktarų gaujos byloje ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties.
Remiantis su teisėsauga sutikusio bendradarbiauti buvusių Daktarų veteranų žodžiais, I. Popovas dalyvavo iki šiol nesurasto Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, egzekucijoje, įvykdytoje 1993 metų gruodžio 25-osios vakarą.
Daktarų byloje Popas minimas ir kaip 1996-ųjų kovą galbūt su keliais gaujos nariais ėmęsis Marijampolės automobilių turgavietėje vėliau nupirkto žalios spalvos automobilio „Wolksvagen Golf“ paieškos ir pirkimo veiksmų. Ši mašina buvo panaudota verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo žmogžudystės dieną – 1996-ųjų balandžio 5-ąją, kai kruviną darbą atlikusiems samdomiems žudikams iš Baltarijos buvo suorganizuotas pasitraukimas keliomis transporto priemonėmis. Būtent minėtu golfu, prie kurio vairo sėdėjo Popas, slapčia buvo nugabenti ir žudikų panaudoti „Kalašnikov“ automatai.
Kadaise kunigas R. Mikutavičius palaikė artimus ryšius su S. Čiapu ir jo šeimos nariais.
1998-ųjų birželio 30 dieną meno vertybių verteivos V. Stupakovo-Belecko įviliotas į išnuomotą butą Panemunėje R. Mikutavičius buvo apsvaigintas eteriu ir pasmaugtas, paskui žiauraus išpuolio dalyvių Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir Valdo Puodžiūno automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, dar gyvas suvyniotas į vielos tinklą ir nuskandintas.
Tą patį vakarą nusikaltėliai iš R. Mikutavičiaus buto pagrobė maždaug 5 mln. litų vertės meno kūrinių kolekciją.
Didelė dalis pavogtų vertybių per kratą rasta V. Stupakovo-Belecko namuose, esančiuose Bažnyčios gatvėje. Vėliau teisėsaugininkams dar kelis paveikslus pavyko aptikti garsaus aferisto giminaičių bute K. Būgos gatvėje ir pas jo brolį Lionginą Stupakovą. Kai kurie pagrobtos kolekcijos paveikslai iki šiol nerasti. Manoma, kad jie slapta išgabenti į Vokietiją, kurioje ilgą laiką gyveno V. Stupakovo-Belecko žmonos Onos Daujotienės artimieji.
2000-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniaus apygardos teismas V. Stupakovą-Belecką už kunigo nužudymo organizavimą nuteisė griežčiausia bausme – įkalino iki gyvos galvos. Jis bausmę atlieka Lukiškių kalėjime Vilniuje.
V. Stupakovo-Belecko bendrininkams skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 13 iki 20 metų: Ivanas Kvaskovas nuteistas 20 metų kalėti, Artūras Daškovskis – 19, o Valdas Puodžiūnas – 13 metų.
Praėjus keliems mėnesiams po nuosprendžio I. Kvaskovas nusižudė Alytaus pataisos namuose.
A. Daškovskis šiuo metu kali Alytuje, jam iki bausmės pabaigos liko daugiau kaip 6 metai.
Šis nuteistasis negalės pirma laiko išeiti į laisvę, nes kunigą nužudė būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos už kitą nusikaltimą.
V. Puodžiūnas bausmę atlieka Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose.
Jam įkalinimo įstaigos vartai turėjo atsiverti pernai. Kaip jis šiuo metu gyvena laisvėje, nėra jokių žinių.
Neseniai vykusiame Daktarų teismo posėdyje H. Daktaro gynėjas Kristupas Ašmys teismo paprašė prie bylos pridėti V. Stupakovo-Belecko laišką skirtą Henos motinai. Jame teigiama, kad R. Ganusauskas yra gyvas.
