Nuolat didėjantis nedarbas, skurdas, nežinomybė ir netikrumas dėl rytojaus – pagrindinės priežastys, dėl kurių moterys pasiruošusios bet kam – netgi tapti sekso vergėmis.
Braukdama iš nosies varvantį kraują ir srūvančias ašaras, Vaida gūžėsi kampe. Spyris į šoną! Dar kartą! “Dar kartą pasispyriosi, kale, – kibūs pirštai sugniaužė Vaidai gerklę, – negyvai užspardysiu!..” Vaida suprato, kad smurtautojas nemeluoja. Ji prisiminė, kaip netikėtai dingo nepaklusnioji rusė Jelena. Merginos tyliai šnibždėjosi, kad ją rado neatpažįstamai sumaitotą gatvėje....
Tai ne ištrauka iš naujos knygos, tai merginos, šiaip ne taip ištrūkusios iš vieno viešnamio užsienyje, parodymai. Ji ištrūko, o kiek neištrūkusių?
Išnaudojamų moterų daugėja
Prieš gerą pusmetį daugelis teisėsaugininkų vis ėmė kalbėti, jog blogėjant ekonominei padėčiai gali smarkiai suaktyvėti prekyba žmonėmis, ypač moterimis. Nerimauta ne be pagrindo – juk prekyba žmonėmis yra ne tik vienas sunkiausių organizuotų nusikaltimų, bet ir vienas pelningiausių, po kontrabandos ginklais ir prekybos narkotikais.
O kai didėja skurdas, ši „verslo“ rūšis turi visas sąlygas suklestėti. Prekiautojams žmonėmis bei visokio plauko sąvadautojams net lengviau dirbti – dar daugiau moterų ir merginų laisva valia ryžtasi užsiimti prostitucija, taip bandydamos pataisyti savo materialinę padėtį – susimokėti už studijas ar įvairius mokesčius, pamaitinti ir aprengti vaikus. Kitos, ieškodamos darbo, į sąvadautojų rankas pakliuva apgautos – joms pasiūlomas solidus atlyginimas, pažadama svečioje šalyje įdarbinti auklėmis, padavėjomis, indų plovėjomis ar dar kuo nors. Daugelis jų nė neįtaria, kieno „auklėmis“ jos pasmerktos dirbti. Iš jų atimami dokumentai, merginos parduodamos į viešnamius, o iš ten ne kiekvienai pasiseka ištrūkti.
Kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkė Reda Sirgedienė patvirtino, jog informacijos apie parduotas ir išnaudojamas moteris šiuo metu gaunama daug daugiau nei prieš pusmetį. “Tačiau sekso vergės ar kitokiais būdais išnaudojamos moterys ar merginos retai kada pačios pasiskundžia, – sako R. Sirgedienė. – Informacija, kurią mes gauname savais kanalais, kruopščiai tikrinama. Tai ilgas procesas, nes paprastai “darbovietė” būna kitoje šalyje, tad tenka savo veiksmus koordinuoti su kitų šalių atitinkamomis institucijomis. Atsitinka taip, kad suradę tariamą (ar tikrą?) auką, išgirstame: “Ką jūs! Man viskas gerai!”
Pareigūnė pabrėžė, kad prekiautojai žmonėmis ne tik gerai organizuoti, bet ir puikūs psichologai, sugebantys „apdoroti“ savo nusižiūrėtas aukas. „O laikotarpis tam labai palankus“, – akcentuoja R. Sirgedienė.
Pažįstamas pasiūlė darbą...
Ingai – 39 metai. Ji – vieniša mama, auginanti dešimtmetį sūnų. Iš darbo buvo atleista dar sausį. Užsiregistravusi darbo biržoje nieko nepešė, o čia pasimaišęs geras pažįstamas pasisiūlė padėti...
“Susuko jis man galvą, – papasakojo Inga. – Patarė važiuoti į Londoną. Girdi, žino darbą, kur ir uždarbis bus neblogas, ir butas nekainuos, galėsiu savo sūnų normaliai aprūpinti. Aš, kvailė, net nepagalvojau, jog mane, jau metuose moteriškę, į tokius “darbus” verbuoja, – pasakojo ši išvaizdi moteris. – Visada galvojau, kad pakliūna tik jauniklės, naivios, gražios merginos... O ir darbą siūlė ne koks iš šalies atsiradęs sukčius, o geras pažįstamas.”
Taip Inga, palikusi sūnų savo motinos priežiūrai, atsidūrė Londone. Ją pasitikusi moteris nuvežė į butą, kuriame jau gyveno pora merginų. “Pirmą dieną jokių įtarimų nekilo, – toliau pasakojo Inga. – Tik buvau paprašyta duoti asmens dokumentą, nes, girdi, reikia su buto šeimininku sutartį sudaryti. Visa laimė, kad Dievulis protą apšvietė ir jo neatidaviau, sakydama, jog ir aš kartu eisiu tos sutarties sudaryti, o ir apsidairyti, kur aš čia esu ir kur man į darbą reiks važinėti ar vaikščioti. Tuomet kelionė buvo atidėta iki rytojaus.
Vėlai vakare pas mus atėjo trys vyrai, iš kurių vienas buvo lietuvis. Kiti du – tamsaus gymio ir kalbantys darkytomis rusų ir anglų kalbomis. Iš pradžių vyrai lyg ir rimtai kalbėjo apie darbą, bet vėliau tiesiai šviesiai išdrožė kuo turėsiu užsiimti. Iš pradžių aš žado netekau, bet supratusi, jog jie nejuokauja, karštligiškai ėmiau svarstyti, ką daryti. Visa laimė, kad neėmiau isterikuoti ir plėšytis, nes būčiau gavus į kailį ir dar dokumentus patys būtų atėmę, kaip tai padarė su kita mergina“.
Tačiau, matyt, Inga jiems pasirodė esanti moteris “su patirtimi” ir sutinkanti su jais, tai jie tik numetė ant stalo kelis svarus ir pranešė, jog darbas prasidės jau nuo rytojaus... „Kaip ištrūkau? Geriau jūs manęs neklauskit – per mažai laiko praėjo, tad negaliu ramiai kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek – dvi dienos buvo košmariškos, bet pagaliau aš namie. Ir tikiuosi, kaip tas šuo, išsilaižyti žaizdas”, – atsiduso Inga.
Į gatves išeina vis daugiau nepilnamečių
Tokių ir panašių istorijų galima išgirsti ne vieną. Su daugeliu tokių istorijų veikėjų tenka susidurti ne tik kriminalistams, bet ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis, darbuotojams. Pastarieji irgi pastebi tam tikras didėjimo prekyba žmonėmis tendencijas.
Kaip papasakojo Lietuvos „Carito“ Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, esant tokiai ekonominei situacijai, į prekiautojų žmonėmis rankas vis daugiau pakliūva iki šiol, rodos, buvusių saugių grupių atstovių: vyresnio amžiaus moterų, merginų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, iš darnių ir iki šiol socialiai tvirtų šeimų. “Niekada neįtartum, kad mergina, augusi padorioje šeimoje, užsiimtų prostitucija, – sako J. Juškevičienė. – Tačiau vis didėjant nedarbui, daugelis materialiai apsirūpinusių šeimų po truputį skursta, tėvai plėšosi darbuose, kad tik jų neatleistų. O vaikui nebelieka laiko. Ir jau nerimą kelia tai, jog labai padaugėjo nepilnamečių, užsiimančių prostitucija. Žinoma, priežastys įvairios, tačiau skurdas ir prostitucija – neatsiejami dalykai”, – sako J. Juškevičienė.
Kad padėtis prasta, patikino ir Lietuvos „Raudonojo kryžiaus“ draugijos Jaunimo skyriaus direktorius Vaidas Malachauskas. Šią vasarą draugijos savanoriams teko lankytis vienuose vaikų namuose, ten jie vedė užsiėmimus ir skaitė paskaitas apie prekybą žmonėmis. „Teko bendrauti su vaikais neoficialiai, – sakė direktorius. – Išvada liūdna – paaugliai nesuvokia situacijos, viską užgožia pinigai. Turtingų žmonių vaikai jiems tampa autoritetu, jie lygiuojasi į juos ir bet kokiais būdais siekia „blizgėti“ kaip jie. Penkiolikmetė nemato nieko bloga už pinigus „padaryti tai“ ir dar parduoti savo draugę... Panaši situacija ir vidurinėse mokyklose bei gimnazijose.“
„Raudonojo kryžiaus“ draugijos savanoriai aktyviai dirba – važinėja po miestus, susitinka su jaunimu, bando populiariomis priemonėmis paaiškinti, kad kūnas nėra ta priemonė, kuria galima susikurti sau geresnį gyvenimą. Juos stebina ne jų bendraamžių ar paauglių naivumas, bet nesveikas troškimas bet kokiomis priemonėmis turėti daug pinigų. „Kartais nebesuprantame, kur ta mergaitė augo. Tarsi tėvų neturėtų – viską užgožia blizgesys ir pinigai... – baisėjosi kai kurie kalbinti savanoriai. – Jos pasiruošusios padaryti bet ką kiekvienam, kuris tik mokės pinigus ar nupirks kokį rūbelį ar blizgutį.“
V. Malachauskas laikosi nuomonės, jog Lietuvos valdžia nieko nedaro, o tik deklaruoja, kad kovoja su prekyba žmonėmis.“Važiuojame per įvairias mokymo įstaigas ir matome, kokia tragiška padėtis. Manau, kad svarbiausia – užkirsti kelią ar bent pristabdyti prekybą ir išnaudojimą žmonėmis, – sako direktorius. – O kol kas atitinkamos institucijos dirba tik tuomet, kai žmogus jau pakliuvęs vergijon.“
Dauguma žino, ko važiuoja
Vidaus reikalų ministerijos viceministras Stanislovas Liutkevičius tvirtina, jog pastaraisiais metais situacija Lietuvoje buvo pagerėjusi. „Galbūt dėl to, kad užmezgėme gerus santykius su Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos (tų šalių, į kurias mūsų merginos dažniausiai išvežamos) atitinkamomis institucijomis, – sakė viceministras. – Numatėme daug priemonių ir jas įgyvendinome. Iki šiol Lietuvos pastangos kovoje su prekyba žmonėmis tarptautiniu mastu buvo teigiamai vertinamos. JAV kiekvienais metais įvertina užsienio valstybių vyriausybių pastangas kovoje su prekeiviais žmonėmis. Lietuva, įgyvendindama savo numatytas priemones, jau penktą kartą patenka į pirmąją grupę valstybių, dedančių didžiausias pastangas kovojant su prekyba žmonėmis. Tačiau reikia pripažinti, jog šiuo metu sąvadautojai ir prekeiviai vėl suaktyvėjo.“
Viceministras S. Liutkevičius apgailestavo, kad nuo 2000-ųjų vykdomai „Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės“ programai (neseniai Vyriausybė patvirtino trečiają jos dalį – 2009–2012 metams), iki šiol davusiai apčiuopiamų rezultatų, ateinantiems 4 metams dėl krizės gerokai sumažintas finansavimas. Tikimasi, jog situaciją gelbės per tiek metų įgyta patirtis šioje srityje, užmegzti ryšiai su užsienio valstybėmis, nevyriausybinių organizacijų veikla.
„Šiuo metu pastebimi pokyčiai ir tarp aukų, – sakė viceministras. – Anksčiau maždaug 30 proc. merginų žinojo, ko ir kur važiuoja. Kitos – apgautos – stengdavosi išsivaduoti iš vergijos. Dabar jau gerokai daugiau žino, kur važiuoja, ir pagalbos ieško dažniausiai ne todėl, kad tenka dirbti prostitutėmis, o dėlto, kad negavo to, kas joms buvo žadėta – užmokesčio, normalių gyvenimo sąlygų, kitokių malonumų“.
TIK FAKTAI:
Nuo 2000 metų į prekeivių žmonėmis rankas papuolė apie 3000 merginų; 2008 metais – 230.
Didžioji dauguma lietuvių sekso vergėmis dirba Didžiojoje Britanijoje.
Apie 60 proc. išvežamų sekso vergijon merginų žino, kokį darbą dirbs.
Apie 10 proc. iš 15–25 metų merginų prisiduria dienpinigių, teikdamos intymias paslaugas.
Pernai pradėta 20 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis ir sąvadavimo.
Už prekybą žmonėmis Baudžiamajame kodekse numatyta nuo 12 iki 15 metų nelaisvės.
Teismai sąvadautojus ir prekeivius žmonėmis tenuteisia 2–3 metų nelaisvės bausmėmis.
Lietuvoje yra įkurta 18 nevyriausybinių organizacijų, kurios siekia padėti ištrūkusioms iš sekso vergijos, bet tik 3 iš jų iš tikro dirba.
Aurelija Žutautienė
