Gruodžio 15-ąją sukako dveji metai, kai Lietuvoje galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, išleistas siekiant pažaboti „naminį“ smurtą. Po tų dvejų metų yra kuo pasidžiaugti, bet yra ir kuo stebėtis: toli gražu ne visos šeimos smurto aukos pačios nori išsivaduoti iš savo kančių, todėl ir slepia jas, ir išsisukinėja, pataikauja smurtautojui, meluoja.
Statistika stulbina
Galima prisiminti, kad 2011-ųjų gruodžio 16-osios rytą, kai tik išvakarėse įsigaliojo minėtas įstatymas, buvo paskelbta, jog vos per vieną parą Lietuvoje buvo užregistruoti 76 pranešimai apie galimą smurtą šeimose. Įstatymui įsigaliojus, Policijos departamentas labai dėmesingai sekė ir skelbė statistiką kas kelias dienas. Skaičiai vertė griebtis už galvos – tokių didelių jų nesitikėjo net patys policijos pareigūnai, ir iki minėto įstatymo įsigaliojimo puikiai žinoję, kad Lietuvos šeimose „naminis“ smurtas yra itin dažnas reiškinys. Per pirmąsias 4 paras buvo priskaičiuota per 400 smurto šeimose atvejų – tai yra išvedus vidurkį, po daugiau nei 100 atvejų kasdien!
Lygiai po metų statistika tebebuvo šiurpi – 19 365 pranešimai apie karus šeimose, arba po 1500 – kas mėnesį. Na, dabar Policijos departamentas skelbia, kad smurto šeimose šiek tiek mažėja – vadinasi, įstatymo pančiai daro savo. Bet džiaugtis dar visai nėra kuo: šiais metais iki gruodžio 1-osios šalyje užregistruota per 19 000 pranešimų dėl galimo smurto šeimose.
Svajonė – grupės
„Šis įstatymas buvo labai reikalingas, bet iki šiol, po dvejų metų, vis dar yra ko siekti, kad jo taikymas būtų efektyvesnis ir teisingesnis“, – sakė Marijampolės prokurorė Vilma Sakalauskienė. Ji atkreipė dėmesį į vieną iš problemų: vis dar labai trūksta profesionalių žinių ir net elementaraus supratimo kai kuriems eiliniams policininkams, pagal gautą signalą pirmiesiems atvykusiems į namus, kuriuose ką tik kariauta namiškių. „Štai per pastarąjį mėnesį pas mus buvo net 2 atvejai, kai dėl smurtavimo prieš žmoną įtartas vyras praleido 2 paras areštinėje, o tuoj po to paaiškėjo, kad jis buvo tik smurtavusios žmonos auka! Policininkai įvykio vietoje nesugebėjo to nustatyti, nes juos prie namų pasitikusi moteris apmulkino – pirmoji pradėjo skųstis vyro smurtu, nors į policiją buvo skambinęs ir pareigūnus kvietęs pats vyras, skriaustas žmonos.”
Anot Marijampolės policijos Viešosios tvarkos skyriaus vadovo Raimundo Antanavičiaus, linkusio stoti esą nenuovokių policininkų pusėn, tokių nesusipratimų nebūtų, jeigu į tokias šeimas vyktų ne pora patrulių, kaip yra dabar, o specializuota mobilioji grupė, kurią, be patrulių, sudarytų medikas, psichologas ir socialinis darbuotojas. Tokios grupės veikia kitose šalyse, kuriose irgi taikomi įstatymų pančiai šeimų smurtautojams. Jos dirba visą parą ir vyksta tik į šeimų „karus“. Tačiau, anot R. Antanavičiaus, Lietuvoje kol kas nėra finansinių galimybių išplėtoti tokių grupių veiklą. „Pranešimų daug, ekipažų dirba mažai, policininkai priversti labai skubėti, greitai spręsti šeimos konfliktą“, – konstatavo pareigūnas.
Brautis negali
Kad Lietuvoje, taikant smurto šeimoje įstatymą, policininkams yra dėl ko pavydėti kolegoms užsienyje, pritarė ir Kauno miesto Žaliakalnio policijos Viešosios policijos skyriaus vadovas Vilius Velička. „Štai gaunamas pranešimas apie smurtą šeimoje, o nuvykusius policininkus pasitinka užrakintos durys ir per langą kyšanti moters galva, – pasakojo viršininkas. – Ta moteris rėkia: „Mano vyras girtas, todėl ir toliau jį auklėsiu – jūs čia nereikalingi. O gal turite sankciją laužtis į butą?!“. Ką daryti policininkams? Kaip nutraukti smurtą ir apsaugoti mušamą auką? Pas mus laužti durų vos panorėjus negalima.
O štai kolegoms užsienyje – jokių problemų esant bet kokiai situacijai: jie tik kelias akimirkas svarsto ir renkasi, ar į butą brautis per duris, ar per langą, nes jie privalo įeiti.“
Stabdys – aukos
Nemenkas stabdys taikant vadinamąjį šeimos smurto įstatymą ir taip kovojant su smurtu šeimose yra ... pačios aukos. „Akistata“ jau ne kartą pasakojo stebėtis verčiančias istorijas, kai „naminio“ smurto auka – dažniausiai moteris – iš pradžių kovingai skundžiasi į policiją dėl savo vyro nuolatinio smurto, o netrukus plokštelė apsiverčia ir auka stoja smurtautojo pusėn. Jam atleidžia, greitai susitaiko, keičia parodymus, dailina situaciją, fantazuoja – netgi pasiryžta būti nuteista už melą.
Neseniai Panevėžio apygardos teisme triumfavo Pušaloto miestelio (Pasvalio r.) gyventojas Petras Macevičius (54 m.), kuriam už sugyventinės Rūtos D. (48 m.) sunkų sužalojimą (mažiausiai 14 smūgių) grėsė iki 12 metų nelaisvės, tačiau teismas pripažino šio vyro kaltę tik dėl sugyventinei sukelto fizinio skausmo ir įpareigojo vyrą lankyti smurtinio elgesio keitimo programas. Teismas nepanoro griauti pačios nukentėjusios moters parodymų, duotų teisme. Čia Rūta teigė, kad Petras jos nemušė ir nežalojo – esą tai ji pati per konfliktą iškritusi iš važiuojančios mašinos. Todėl Rūta net nesiskundė, kai po skandalingo įvykio įtariamasis laisvai parėjo namo, nors buvo įpareigotas nesiartinti prie savo aukos.
P. Macevičių kaltinusi Panevėžio prokurorė Sandra Povilonienė teisme tikino, kad ekspertai buvo kategoriški: Rūta D., krisdama iš mašinos, taip sunkiai ir įvairiai susižaloti negalėjusi. Nelaimėlė medikų vos buvo ištraukta iš mirties nagų. Tačiau teismas paisė Rūtos D. liudijimo teisme.
S. Povilonienės žodžiais, tai chrestomatinis smurto aukos pavyzdys. Esą greičiausiai moteris buvo sugyventinio įbauginta, elgėsi kaip tipiška smurto šeimoje auka. Anot prokurorės, tokios bylos yra nelengvos, įrodyti smurtą, kuris šeimose dažniausiai vyksta be liudytojų, yra labai sunku, ypač – kai auka atsisako apie tai pasakoti ar net gina smurtautoją.
O tokių atvejų – labai daug. Anot pareigūnų, bene kas antra pasiskundusi moteris netrukus jau traukia iš balos savo smurtautoją, vadindama jį geru, rūpestingu, dėmesingu šeimos maitintoju, „tik truputį“ pasikarščiavusiu...
Garsenybių pavyzdys
„Mūsų visuomenėje yra labai daug smurto ir šeimose, ir už šeimos ribų, ir baisiausia – kad jis vis dar dažnai toleruojamas, priimamas netgi kaip mūsų kultūra, – savo išvadą pateikė patyręs Kauno Žaliakalnio policijos pareigūnas V. Velička, giliau besidomintis smurto artimoje aplinkoje faktais, aplinkybėmis, priežastimis, darantis įvairias analizes. – Daugelis smurto aukų vis dar sako: „Taip reikėjo“. Todėl net nelaiko „naminio“ smurto nusikaltimu.“
Be to, galima spėti, kad kai kurias moteris, besilaikiusias „taip reikėjo“ principo, bet galų gale nutarusias nusimesti smurto aukos drabužį ir išlįsti iš nuolatinės kančios gniaužtų, staiga „užgesina“ ir garsių šeimų prastas pavyzdys. Štai prieš kelis mėnesius sausas iš balos išlipo Seimo narys Egidijus Vareikis, šių metų gegužę namie, būdamas neblaivus, smurtavęs prieš savo žmoną. Netrukus Rozvita Vareikienė sutuoktiniui atleido, abu susitaikė, ir E. Vareikis atsipirko tik įpareigojimu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vareikių šeimos pavyzdys, ko gero, ne vienai moteriai pakiša mintį: jeigu jau tokių žmonių šeimose vyksta karai, o jie ir toliau gyvena kartu, tai dviračio išradinėti neverta...
Kita garsi vyro smurto auka (?) – klaipėdiečio krepšininko Gintaro Einikio žmona Jurgita Einikienė – ne tik kelis kartus šaukėsi policininkų pagalbos skųsdamasi dėl sutuoktinio nuolatinio smurto, bet ir tiek pat kartų su vyru susitaikė, o lapkričio pradžioje įrodė, kad šeimos garbę, jos supratimu, galima ginti ir gėdingu melu. Mat rugsėjo pradžioje moteris, paskambinusi į policiją, maldavo apginti ją nuo smurtaujančio sutuoktinio, o netrukus jau aiškino, kad jokių pretenzijų vyrui neturinti – niekas nieko nemušęs. Už tai Klaipėdos apylinkės teismas J. Einikienei skyrė 300 litų baudą. Juokingai mažą, tačiau vis tiek baudą, o ne melagei pritariantį šypsnį.
KOMENTARAS
Adolfina BLAUZDŽIŪNIENĖ, Marijampolės moters veiklos centro vadovė: Melu iš šeimos smurto moterys niekada neišsivaduos. Bet neneigsiu – susitaikymo su smurtavusiuoju priežasčių ir argumentų būna tikrai visokių. Laimingos tos moterys, kurių pirmas atleidimas smurtavusį vyrą pakeičia, priverčia permąstyti savo elgesį. Vyras pats turi norėti keistis. Jam į pagalbą duris atveria Vyrų krizių centrai, kurių atsiranda vis daugiau. Tai yra nemenkas pasiekimas, dirbant pagal smurto šeimoje įstatymą, nes vien tik guosti ir saugoti, nuolat protinti smurtautojo auką – nulis, jeigu ji tuoj vėl atleidžia smurtautojui, o šis nesikeičia. Reikia keistis! Turiu vilties, kad tai įmanoma visiems smurtavusiems asmenims, jeigu jie tik dar nepraradę sveiko proto. Juk stebuklų išmokomi paršeliai, papūgos – tai negi negalima išmokyti žmonių (vyrų)?!
Irena ZUBRICKIENĖ
