Asta VOLKOVAITĖ [email protected]
Kaip rašo savaitraštis "Šiauliai plius", smurto aukos Šiauliuose psichologinės pagalbos priverstos ieškoti pačios. Su smurtu kovojančių institucijų piktžaizdę atskleidžia sutuoktinio smurtą išgyvenusi dviejų mažamečių motinos istorija. Savaitraščio „Šiauliai plius“ atliktas tyrimas parodė, kad smurto aukų pagalbos šauksmas gali būti per vėlai arba niekad neišgirstas.
Žadėtos pagalbos nesulaukė
„Tai turėjo būti įprastas gražus vakaras su vaikais, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai su vyriausiu sūnumi nuėjusi iš darželio pasiimti savo mažylio susitikau jų tėvą. Atrodo, nieko blogo, bet mano sūnų tėvas per beveik metus trunkantį skyrybų procesą suteikė man daug skausmo: žemino, baugino, net bandė pagrobti vaikus“, – teigia Kotryna (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.). Tą vakarą jis įgrūdo juos į automobilį, o moteriai bandant juos vaduoti užsipuolė ją. Incidentą matė darželio darbuotoja.
Apie įvykį ugdymo įstaigos teritorijoje pranešta policijai. Pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kotryna teigia, kad policininkai jos teiravosi, ar ji sutinkanti, jog informacija apie patirtą smurtą būtų perduota psichologinę pagalbą teikiančiai nevyriausybinei organizacijai.
„Sūnūs drebėjo kaip epušės lapai. Prisimenu, policijoje man minėjo, jog žinia apie smurtą bus perduota Moterų veiklos inovacijų centrui“, – teigia Kotryna. Nuo incidento praėjus pustrečio mėnesio, jai niekas nepasiūlė psichologinės ar kitokios pagalbos. „Teko psichologinės pagalbos ieškoti pačiai“, – sako moteris.
Policija pagalbos kreipiasi retai
Moterų veiklos inovacijų centro vadovė Salomėja Jasudienė teigia informacijos apie smurtą patyrusią moterį negavusi. „Negavau nei faksu, nei elektroniniu laišku“, – teigia ji ir nesiima spręsti, kodėl žinia apie vyro užpultą moterį jos iki šiol nepasiekė.
„Jie privalo pranešti apie kiekvieną smurto atvejį, bet informacijos iš policijos sulaukiama gerokai mažiau, nei pradedama ikiteisminių tyrimų. Kur kas dažniau moterys pačios mane susiranda, nei apie jų patirtą smurtą praneša policija“, – pastebi centro vadovė. Nesusikalbėjimo su policija bėdas ji sako sprendžianti taikiais būdais.
Kas nutyli tiesą?
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė nesiėmė ieškoti kaltų, bet policijos kaltės neįžvelgė. „Jei moteriai buvo pasakyta, kad bus pranešta, tai ir buvo padaryta“, – teigia ji. Anot policijos atstovės, informacija apie šiaulietės norą bendrauti su Specializuotu pagalbos centru buvo jam perduota. „Apie tai byloja baudžiamojoje byloje esančio pranešimo Specializuotam pagalbos centrui kopija“, – teigia ji.
Pastebima, kad daugelis nukentėjusiųjų nėra linkę dėti jokių papildomų pastangų ar priimti kokią nors pagalbą iš šalies. „Sprendžiant šią problemą, apsiribojama tik policijos pareigūnų iškvietimu kilus eiliniam konfliktui“, – mini G. Smagriūnienė.
Kur ieškoti psichologo?
Savaitraščiui „Šiauliai plius“ žinomi pavyzdžiai, kai nukentėjusiesiems pagalbos imasi ieškoti patys artimieji, bet jų paieškos atskleidžia, jog viešinama pagalbos centrų veikla gali prasilenkti su realybe. „Smurtą patyrusiai seseriai reikia psichologinės konsultacijos, skubios pagalbos. Tokios poliklinikoje greitai nesulauksi. Palaužtas pasitikėjimas neleidžia pačiai imtis iniciatyvos. Noriu ją matyti atsitiesusią. Paskambinau į vieną iš tokių organizacijų, kurią rekomenduoja net policija“, – pasakojo šiaulietė. Ji tikėjosi, kad į šią organizaciją nuvykusi sesuo gaus kvalifikuotą psichologinę pagalbą, bet iš to, ką išgirdo, suprato, kad psichologai toje organizacijoje nedirba, nors viešai deklaruojama, jog tokia pagalba teikiama.
„Bendravimas telefonu su nevyriausybinės organizacijos atstove buvo malonus ir pati galbūt eičiau pagalbos, bet jei rašoma, kad teikiama psichologinė pagalba, tai norėčiau bendrauti su licencijuotą veiklą teikiančiu mediku, o ne tik geranoriška moterimi“, – svarsto šiaulietė.
Niekas neskubėjo teikti pagalbos
Šiaulių apskrities VPK interneto svetainėje galima rasti daugelio nevyriausybinių organizacijų, iš kurių gali pagalbos tikėtis šiauliečiai, adresus ir telefono numerius. Nusprendėme išsiaiškinti, kaip jos dirba.
„Gyvenu susituokusi, turime mažametį vaiką. Vyras kurį laiką su manimi elgiasi nepagarbiai. (...) Dažniausiai tai nutinka jam esant girtam. Į policiją ar medikus nesinori kreiptis. Smurto žymių nelieka. Jaučiuosi pasimetusi ir nežinau, ką toliau daryti“, – tokį elektroninį laišką trečiadienio rytą išsiuntėme Šiaulių vyskupijos Šeimos centrui, labdaros ir paramos fondui „Samarija“ bei Pagalbos moterims linijai. Per savaitę sulaukėme vienintelio atsakymo, bet ne iš Šiauliuose veikiančios organizacijos.
„Galima bandyti kalbėtis su vyru, gal jis savo veiksmus pripažįsta ir gėdijasi, tuomet sprendimo galima ieškoti kartu...“ – laiške siūlė Pagalbos moterims linijos savanorė. Ji ramino ir drąsino, patardama apsilankyti viename tinklalapių ir paskambinti pagalbos telefonu.
Smurto aukai teko sumokėti už vyro smurtą
Kartais aukoms už vyro smurtą tenka sumokėti ne tik savo sveikata, bet ir grynaisiais. Savaitraščiui „Šiauliai plius“ vienas toks atvejis yra žinomas. Vyro smurtą patyrusiai moteriai nebeišlaikė nervai, tad ji kreipėsi į policiją. Šiems atvykus, smurtautojas, užuot nurimęs, puolė uniformuotuosius. Buvo sužalotas pareigūnas. Jis nebuvo atlaidus smurtautojo atžvilgiu – pradėtas ikiteisminis tyrimas ne tik dėl smurto prieš sutuoktinę, bet ir prieš pareigūną. Byla pasiekė teismą. Pareigūnui priteista žala. Pradėjus ją išieškoti, smurtautojas su auka jau buvo susitaikęs. Kadangi šeimoje vienintelė dirbo moteris, jai teko atlyginti pareigūno patirtą žalą...
