Taip pat auditoriai nurodo, kad kultūros politika Lietuvoje formuojama neturint pakankamai duomenų pagrįstiems sprendimams priimti, ne visa turima kokybinė kultūros srities informacija, t.y. atlikti tyrimai, yra viešai prieinama.
„Ministerija neturi ir tikslių duomenų, kiek ir kokių kultūros ir meno institucijų iš viso veikia Lietuvoje. Daugiau žinoma tik apie ministerijai pavaldžias institucijas, tačiau ne visada išsireikalaujama, kad ir šios vykdytų joms pavestas funkcijas. Kaip parodė tikslinių grupių apklausa, kultūros bendruomenė taip pat nejunta esminio kultūros politikos formavimo suaktyvėjimo, pasigendama ministerijos bendradarbiavimo su kultūros bendruomene“, – rašo auditoriai.
Išvadoje pabrėžiama, kad dar 2012-aisiais siekiant atskirti kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą buvo įsteigta ministerijai pavaldi įstaiga – Lietuvos kultūros taryba, jai perduotos politikos įgyvendinimo, t.y. projektų finansavimo funkcijos.
„Atskyrus politikos formavimą nuo įgyvendinimo, ministerija vis dar administruoja projektus – vykdo konkursinį finansavimą, ir už tai atsakingų darbuotojų skaičius sumažėjo nežymiai“, – nurodo valstybės auditoriai.