Taip viskas ir atsitinka. Aš norėjau pasakyti - daromos išvados. Trys pesimistiniai finansų analitikai Douglas Cliggottas, Edas Kerschneris, Tomas Galvinas (tokios pavardės tikrai yra) sugebėjo savo pranašystėmis per kelias dienas katastrofiškai nusmukdyti NASDAQ indeksą.
Vienas premjeras keliais sakiniais sugadino gana normalios valstybės finansinius reitingus (matot, kaip galima jautriai ir tiksliai apibūdinti konfliktišką situaciją? Neminėjau nei Brazausko, nei Lietuvos).
O aš nusprendžiau pakenkti Lietuvos ūkiui, ypač vienai sferai. Tam tikrų daiktų niekada nepirkite turguje. Tam tikri daiktai yra drabužiai. Pasidavęs įkalbinėjimams neseniai įsigijau džinsus Kalvarijų turguje. Po kelių dienų jie visiškai tokios pat būklės kaip perkant. Tai - gerai. Bet su absoliučiai, nepataisomai suplyšusiomis kišenėmis. Ką normaliam žmogui daryti vasarą be kišenių? Švarko juk nėra... Kur dėti piniginę, raktus, šveicarišką peiliuką, atsarginius akinius, cigaretes, žiebtuvėlį, vienkartines nosines ir KIŠENINĮ telefoną?
Gerų siuvimo firmų imitatoriai yra nekokybiški todėl, kad būtent imituoja. O kišenes siuva be meilės. Jei Kalvarijų turgus prekiautų savo akcijomis, nepaprastai norėčiau kad jos kristų.
Su tais džinsais - kaip sakiau, jų forma kol kas nepriekaištinga - patikrinau dar kelis hipotetinės biržos dalyvius: Šv. Kristoforo orkestrą ir viešbučio „Artis“ restoraną. Bet atvirkščia tvarka. Naujasis viešbutis šalia Krašto apsaugos ministerijos kiek panašus į spąstus. Žinantis žmogus jų gali išvengti. Vietos, kur galima pavalgyti, yra ir dešinėje, ir kairėje namo pusėje.
Jei per didžiulius langus pamatysite, kad dešinėje pusėje serviruojami stalai - ieškokite kitos maitinimo įstaigos. Lėkščių dėliojimo procesas reiškia, kad tuoj atvyks turistų grupė ir virtuvė jus laikinai pamirš. Mes, viso šito nežinodami, savo pirmojo patiekalo laukėme lygiai valandą. Paskutines 15 minučių laukėme tik iš sportinio susidomėjimo. Ir pasiteisino! Mums atnešė bulvinius blynus su raudonųjų ikrų padažu ir rūkyta lašiša.
Prisiminiau seną istoriją. Mūsų kaimynė, nepaprastai maloni moteris, kartkartėmis užeidavo pasisvečiuoti. Laukdavau jos - visuomet turėdavo saldainių ar ką panašaus. Ji buvo Rusijos suomė, stebuklingai nerepresuota ir išgyvenusi siaubingą Leningrado blokadą. Vieno vizito metu mama ruošė bulvinius blynus. Kaimynė stebėjo visą procesą ir nepritariamai pareiškė nuosprendį: „Mes per blokadą irgi kepėm tokius blynus. Juos vadino „tošnotki” (vėmaliukai)”. Vis dėlto skonio receptoriai skiriasi...
Vargu ar ji taip būtų pasakiusi „Artis” viešbučio restorane, kai ant stalo padėjo akinamai baltą lėkštę su bokšteliu sukrautais blynais, su keturiais standaus padažo kalniukais, kuriuose maloniai raudonavo ikrai. Na, ir lašiša buvo taip pat. Aš nemėgstu tradicinių bulvinių blynų - jie taukuoti, slidūs ir primityviai sotūs. Spirgų ir grietinės padažas šią riebalų šventę paverčia triumfu. Bet „Artis” kulinarai sugalvojo idealų būdą tokiems kaip aš prisivilioti. Žuvies padažas su krapais ir ikrais nuo vaikystės puikiai pažįstamam skoniui suteikia visiškai kitokius akcentus - ir, pasirodo, labai harmoningus. Žinoma, vargu ar patiekalas gali tapti kasdieniu - vis dėlto 16 litų - bet, jei atsiras kokių svečių, aš prisiminsiu tuos netikėtus blynus. O padažą jau išmokau pasidaryti pats.
Dar paprašėme veršienos su vynuogėmis ir grietinės padažu (21 Lt). Na ką gi - tai turbūt buvo kelių veršių mėsa - du gabaliukai švelnūs, du - standartiniai, penktas - tik valgomas. O šiuo metu veršiena turi būti ypač švelni. Tai ne mano nuomonė, „Financial Times” restoranų kritiko - su juo juk sunku ginčytis? Taip už 15 litų gavome ir kalmarų su daržovėmis grietinės padaže. Niekuomet negalima pykti ant kalmarų - aš juos valgau visur ir man niekur nesiseka - jie vis tiek guminiai. Šis patiekalas galėtų tapti „punk fantasy” iliustracija - jeigu lietuviai būtų nepraradę okupacinės iniciatyvos ir arklius girdytų ne tik Juodojoje jūroje, bet ir Ramiajame vandenyne, rytietiška virtuvė panašėtų į “Artis” restorano kalmarus - švelnaus skonio, su bulvėmis, jokių sojų ir kitų agresyvių dalykų.
Galų gale nusprendėme - vien tik už bulvinius blynus mes pirktume šios virtuvės akcijų.
Šitaip priartėjome prie Šv. Kristoforo klubo, kur to paties vardo orkestras grojo džiazą kartu su Neda Malūnavičiūte, Vytautu Labučiu, Gediminu Laurinavičiumi ir Eugenijumi Kanevičiumi. „Lietuvos ryto” kultūros priede „Mūzų malūnas” Vladas Zalatoris rašo, kad ten tvyrojo „nereali atmosfera” ir „dužo normos, dogmos ir vertybinės skalės”. Taip ir buvo. Prasidėjus koncertui išgirdau nustebusį balsą: „...nežinojau, kad Kanevičius moka groti gitara”. Tai čia apie vertybes ir dogmas. Jei nežinote, Kanevičius tradiciškai groja kontrabosu.
Vėliau muzikologas Linas Paulauskis kalbėjo, kad koncertas jam primena „trečiąją bangą”. Tai seni laikai, kai džiazistai nusprendė surimtėti ir susimfonėti. Kaip Keithas Jarettas. Šv. Kristoforo orkestras elgėsi kitaip - jie linksminosi ir džiazinosi. Aš kurį laiką klausiausi pseudožinoviškai susiraukęs - nes, matot, didžiajam muzikos specialistui Parulskiui veiksmas priminė Jameso Lasto ir Polio Moria orkestrų laikus, bet greitai susigriebiau - juk tai tik puiki pramoga! Jei Šv. Kristoforo orkestras būtų akcinė bendrovė, o publiką viliotų panašiais koncertais - investuočiau į juos.
Taigi išvados: viskas gerai, nepanikuokit.
