Džiazo, flamenko ir istorinių baroko šokių programos, K.Monteverdžio opera “Popėjos karūnavimas" su P.Smuglevičiaus piešinių “Auksinių Nerono rūmų" freskų motyvais, R.Vagnerio gimtadieniui skirtas koncertas, G.Kuprevičiaus nūdienos operai skirtas vaizdo paskaitų ciklas “Qua vadis, opera?", žymus pasaulio violončelininkas Davidas Geringas, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, E.Seilius, R.Urbietis ir V.Prudnikovas... Štai tokiu ritmu gyvena Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
“Mėgstu juokauti, kad Vilnius nuo Klaipėdos visai netoli, o štai Klaipėda nuo Vilniaus - ojojoj, kaip toli..." - šypsosi šio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. O ar toli mūsų šalies kultūra nuo mūsų žmonių? Štai apie tai su ja ir kalbėjomės.
- Jau kelerius metus jums dirbant Klaipėdos muzikiniame teatre daugelis prabyla, kad jums pavyko sukurti naują teatro strategiją ir apskritai kultūros sampratą. Ar tai tiesa? Kokia ji?
- Šį teatrą su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais žinau nuo pirmos jo įsteigimo dienos. Pradžia buvo labai gera - ir repertuaras įvairus, ir teatralų darbo sąlygos rūpėjo ne vien vadovui. Tuomet vadovavęs Gintas Žilys aprėpė labai daug, todėl mūsų kolektyvo kūrybinės galimybės leidžia įdomiausių žanrų įvairovę.
Pedagoginis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir muzikos kritikės veikla leido pajusti takoskyrą tarp mokymo programų ir praktinės veiklos įgūdžių. Baigęs aukštąją menų mokyklą “žalias" jaunuolis negali rūpėti nacionalinėms įstaigoms. Reikalingas tarytum tramplinas - įvairaus darbo galimybė, leidžianti apibendrinti įgytus mokslus ir užpildyti dėl kokių nors priežasčių atsiradusias žinių spragas.
Kultūros politiką kritikuodavau dėl susmulkėjimo, negebėjimo sieti valstybėje vykstančių ir turinčių vykti reiškinių. Labai trūksta sisteminio mąstymo, suvokimo, kad viskas, kas vyksta, neturi tapti pavieniais vienadieniais renginiais, išnykstančiais tarsi fejerverkas. Viskas turi turėti pradžią - kodėl reikalinga ir tikslą - kas bus po to... Ir negali būti svarbūs nuotoliai, gyvenamoji vieta. Per maža valstybė esame, kad toleruotume provinciją, t.y. atimtume iš Mažeikiuose ar Klaipėdoje gyvenančių žmonių teisę patirti meno teikiamas galias.
Nežinau, ar jau juntamas mano siekis, tačiau ko noriu ir kaip tai padaryti, iš tiesų žinau.
- Kai mūsų šalyje kalbama apie kultūros politiką, visada pabrėžiama, kad jokios kultūros politikos nėra. Tad, jūsų nuomone, yra ta kultūros politika ar jos nėra?
- Ir aš tarp tų, kurie kritikuoja kultūros politiką. Būtina decentralizacija. Įdomi veikla turi būti galima ne tik sostinėje. Kadaise įsteigiant valstybines kultūros įstaigas proporcingai visoje Lietuvoje apie tai galvota. Tad kodėl šiandien Klaipėdoje dirbantis tuos pačius mokslus baigęs muzikas gauna kur kas mažesnį atlyginimą, turi mažiau galimybių užsidirbti iš savo specialybės ir prastesnes veiklos sąlygas?
- Nuo ko labiausiai kenčia mūsų šalies kultūra - nuo pinigų stygiaus ar nuo atsainaus politikų požiūrio?
- Mėgstu juokauti, kad ne pinigai svarbūs ir net ne jų kiekis, o suvokimas, kam jie reikalingi. Pamenu, dar Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui aiškinau kultūros leidinio sąmatą ir strategiją, kurios esmė - už finansavimą, skirtą keturiems kultūros leidiniams, leisti kultūros savaitraštį, galintį konkuruoti su pasauliniais kultūros ir pramogų leidiniais. Šiandien kultūros leidinių turime, ko gero, daugiau nei prieš dvidešimt metų. O skaitytojų?..
Visavertė valstybė negali egzistuoti be teatrų, kultūros leidinių, menų mokyklų... Kas kita - kiek ir kokių jų bus ir kiek jų išlaikymui bei veiklai skirsime lėšų.
O kultūros nereikia ne Lietuvai. Nereikia kažkam, nuo ko, deja, nemažai priklauso. Todėl ir klausiu pastaraisiais metais vis dažniau, ką daryti su tais, kurie nesupranta ir nenori suprasti?
- Bet štai prezidentės Dalios Grybauskaitės sudaryta darbo grupė pavasarį parengė Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektą. Ar šis dokumentas gali pakeisti mūsų kultūrinę situaciją?
- Su šypsena žiūriu į įvairias darbo grupes. Dažnai jose žmonės, kurie realią situaciją žino tik iš nuogirdų.
Kaip pavyzdį įvardinčiau ir Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, parengtą ministrės Romos Žakaitienės laikais. Nors ši ministrė - teisininkė, įstatyme kone kas antras punktas stabdo normalią teatro veiklą. Žinau, kad kažkokios darbo grupės ne vienus metus kažką mėgino taisyti, tobulinti, bet jau penkti metai niekas nesikeičia. Beje, nors ir siūliausi, į darbo grupę nebuvau pakviesta.
Na ar ne absurdas, pavyzdžiui, tai, kad auksarankės teatro siuvėjos juvelyrinis darbas prilyginamas urminiam darbo kombinezonų siuvimui?.. Kad teatro vadovo darbo savaitė baigiasi penktadienį, o kūrybinė teatro veikla, pavyzdžiui, mūsų teatre, prasideda penktadienio vakarą, kai mano oficialus darbo laikas pasibaigęs?.. Apie kokias gaires dar galime kalbėti, kai dažnai trūksta elementarios logikos ir suvokimo...
- Dažnai kritikos strėlės dėl prastos kultūrinės situacijos Lietuvoje skrieja kultūros ministrų pusėn. Ne paslaptis, kad mes mažai turėjome tokių kultūros ministrų, kurie tikrai išmanytų vadybą, dažniau ministrais tapdavo menininkai. Tad klausimas - ar gali ministras menininkas suvaldyti kultūrinę situaciją Lietuvoje?
- Vadyba ir vadybininkai, mano galva, tiesiog perdėtai mistifikuojami. Ne vadybą išmanyti reikia, o jausti kultūros svarbą gyvenime. Pasikartosiu, valstybė be teatrų, knygų, dailės kūrinių, menų mokyklų nebus visavertė. Turime ugdyti ne vartotoją, talentingų vadybininkų įtikintą, kad vakar pirktas šaldytuvas prastesnis už šiandien pagamintą, o dvasios aristokratą! Labai norėčiau, kad ateities Lietuvoje būtų išlaikytos proporcijos tarp pragmatiškumo ir dvasingumo.
O kultūros ministras, turintis dirbti ne pagal įsitikinimus, o pagal jį delegavusios partijos įgeidžius, tampa tik situacijos įkaitu. Tuomet jau lemia asmeninis žmogaus padorumas.
- Ar nemanote, kad kultūros žmonės Lietuvoje tam tikra prasme patys save sukompromitavo, kurdami tokius abejotinos reikšmės projektus kaip “Vilnius - Europos kultūros sostinė" ar restauruodami scenas po 80 mln. litų? Ar jūsų nepiktina tai, kad kultūra kai kam tapo savotiška priedanga pasikrauti nuosavas kišenes?
- Dėl tokių “investicijų" kalti ne kultūros žmonės. Mes visi žinome, kas šių “kūrinių" autoriai. Ir mintį pratęsčiau, kad gal kultūra turi būti ne tik decentralizuota, bet ir depolitizuota. Juk mums būtinas konservatyvus požiūris į amžinąsias vertybes, liberalus - į kūrybos laisvę, demokratinis, socialiai teisingas - į meno sklaidą ir tinkamą atlygį kūrėjui.
- Ar turite vilties, kad mūsų kultūroje pagaliau pasirodys pirmieji saulės spinduliai?
- Reikia labai paprasto dalyko: būtina vieną kartą atmetus visus interesus pažvelgti į Lietuvos žemėlapį ir blaiviai susiskaičiuoti, kiek ko turime, be ko negalime apsieiti ir kiek lėšų turime. O tam daug laiko nereikia. Todėl ir tikiu, kad vieną gražią dieną Lietuvoje atsiras logiški sprendimai. Ir kultūroje taip pat.
Kalbino Ramunė HAZIR
