Kultūrizmas nuėjo kelią nuo treniruočių sandėliukuose iki lietuvių pergalių pasaulyje ir Europoje, o šį kelią matė 40 m. kultūrizmui skyręs A. Petraitis A.Petraitis kultūrizmui pašventė didžiąją dalį gyvenimo. Buvęs Lietuvos kultūrizmo federacijos generalinis sekretorius ir valdybos narys Arūnas Petraitis visai neseniai pasitraukė iš šių pareigų, tačiau nuo kultūrizmo nepabėgo. 38-ius savo gyvenimo metus šiam sportui pašventęs A. Petraitis sako, kad per visą tą laiką kultūrizmas Lietuvoje nuėjo ilgą kelią – nuo sovietinių laikų, kai buvo kurį laiką draudžiamas, iki dabar, kai tampa vis priimtinesnis masinei publikai. 56-ių metų šiaulietis pastaruoju metu rašė knygą „45 metai Šiaulių kultūrizmui: 1968-2013“, kurią jau netrukus bus galima įsigyti. Knygoje apžvelgiama Šiaulių kultūrizmo, kurį laiką ideologiniais sumetimais vadinto atletine gimnastika, istorija nuo organizuoto judėjimo pradžios iki šių dienų. „Kultūrizmo sportas pergyveno labai įdomų ir unikalų laikotarpį, kai gan ilgai galiojo sovietinių sporto funkcionierių draudimai vystyti bei populiarinti šią sporto šaką. Nežiūrint dirbtinių barjerų, kultūrizmas nuėjo kelią nuo treniruočių sandėliukuose, slėptuvėse iki pergalių pasaulio bei Europos čempionatuose“, – knygą pristato autorius, jau pradedantis rašyti ir kitą knygą, skirtą Lietuvos kultūrizmo 50-ioms metinėms, kurios bus minimos 2015-aisiais.
Pokalbis su A. Petraičiu – apie tai, kaip kultūrizmas pakeitė šiauliečio gyvenimą, esmines bėdas su kuriomis šis sportas susiduria, varžybų pobūdį sovietų laikais ir kultūrizmo ateitį – kaip stipriai jis keisis ir kiek dar tobulės atletų kūnai.
Ilgą laiką buvote vienas iš Lietuvos kultūrizmo federacijos vadovų, bet neseniai pasitraukėte. Kuo šiuo metu užsiimate?
Dabar, kaip ir anksčiau, esu vienas iš sporto klubo „Elada“ vadovas. Kai kviečia federacija, aš mielai atvažiuoju teisėjauti ir kitus darbus atlikti, tačiau kaip aš sakau, jau su mažesniu įdirbiu, nes oficialių pareigų valdyboje neturiu. Kaip kilo idėja parašyti knygą?
Visų pirma buvo proga – Šiaulių kultūrizmui sueina 45-eri metai ir aš galvoju, kad ta knyga turėtų atspindėti to meto įvykius. Žmogaus atmintis yra trumpa, netgi ne visas šiuolaikinis jaunimas žino mūsų iškiliąsias žvaigždes, čempionus, o po penkių metų dar mažiau žinos. Todėl reikia viską sudėti į knygą ir to neatidėlioti. Prisimenate kaip atėjote į kultūrizmą?
1976 m., atsimenu kaip dabar – man buvo aštuoniolika metų, buvau itin lieknas jaunuolis, todėl norėjosi kiek „normalesnės“ išvaizdos. Tuo metu rankos apimtis buvo 28 cm, o kūno svoris apie 60 kg. Prieš tai buvo keli sportai – lengvoji atletika, stalo tenisas, plaukimas, bet tai nebuvo profesionalus lygis. Žinojau, kad Šiauliuose yra klubas „Ąžuolas“. Keletą kartų ėjau žiemą į klubą ir manęs vis nepriimdavo. Treneris vis skeptiškai nužvelgdavo mane, nes buvau labai lieknas. Nepriėmė ir pasakė ateiti po mėnesio. Sąžiningai laukiau, atėjau, bet ir vėl nepriėmė. Tai aš turbūt ėjau tris kartus, jam galiausiai atsibodo mane išvaryti ir priėmė.
Vėliau, balandžio pabaigoje Kaune vyko kultūrizmo varžybos ir visi klubo nariai važiavo jų pasižiūrėti. Man didžiulį įspūdį padarė tai, ką pamačiau ir užsimaniau galbūt būti ne tokio lygio, bet bent panašus į tuos sportininkus. Pradėjau rimtai sportuoti ir per ketvertą metų man pavyko daug ką nuveikti lyginant su pradžia. Dalyvavau keliose varžybose ir pagal savo genetiką aš buvau pakankamai patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti – atsirado ir raumenys. Kaip šiandien atsimenu, kad rankos apimtis padidėjo 14 cm. Man tai buvo fantastinis dalykas, nes iš šiaudo virtau atletišku, raumeningu jaunuoliu ir įgyjau daugiau pasitikėjimo. Tai buvo labai malonu ir galvoju, kad tai buvo mano gyvenimo posūkis, kuris padėjo atrasti ir realizuoti save. Kultūrizmas tai gyvenimo būdas?
Aš manau, kad taip: tie žmonės, kurie užsiima šia veikla priklauso subkultūrai. Tai žmonės, kurie puoselėja kūną, bet tuo pačiu tai nėra tik kūno ugdymas, tai yra truputį platesnė sąvoka, nes reikalinga daugybė kitų faktorių – disciplina, valia ir t.t. Daugeliui iš tų žmonių, kurie dalyvauja šiame judėjime, šis sportas lieka visam gyvenimui. Mes sutinkame daugybę žmonių, kurie kultūrizmu užsiėmė prieš 30 ar daugiau metų. Jie šiandien yra tame judėjime ir tai idėjai vis dar prijaučia, todėl sakyčiau, kad tai yra gyvenimo būdas. Kaip pasikeitė kultūrizmas per tą laiką, kai esate jame?
Kokybišku požiūriu padarytas didžiulis šuolis į priekį. Mūsų laikais nebuvo tokio kokybiško raumenyno. Dabartinis kultūrizmas yra ženkliai geresnis ne kiekybės, o kokybės atžvilgiu. Atletai atrodo žymiai proporcingesni, ryškesni, kokybiškesni. Kita vertus atsirado žymiai daugiau rungčių. Kai aš pradėjau sportuoti, buvo vien tik vyrų kultūrizmas, nebuvo nei moterų kultūrizmo, fitneso ar bikinio, ką matome dabar.
Labai sveikinu tą idėją, kad dabar turime žymiai didesnį pasirinkimo spektrą tiems paprastiems žmonėms, kurie nori kažką daryti sportine linkme. Jie gali rinktis ne vien ekstremalų kelią – kaip būtų vyrų kultūrizmas ar moterų. Jie gali rinktis bikinio rungtį, kuri prieinama daugeliui patrauklių ir sportą mėgstančių merginų. Kalbant apie moteris jos gali rinktis ir kūno fitnesą, vyrams atsiranda klasikinis kultūrizmas, kur svarbu labiau proporcijos, bendras vaizdas ir savęs pateikimas, o ne apimtys. Sakyčiau, kultūrizmas vystosi teisinga linkme ir artėja prie masinės publikos. Tai nebėra išskirtinių žmonių sportas. Turbūt galima paminėti ir naują „Men‘s Physique“ kategoriją.
Taip, lietuviškai pavadinčiau ją „Figūra“, čia irgi svarbu proporcijos, ryškumas. Kategorija yra prieinama ir tai visuomenės bei bendruomenės daliai, kuri nėra labai aktyvi dalyvė. Tai yra pliažo kategorija, panašiai kaip moterų bikinis. Tačiau sportiškumo elementas čia tikrai yra ir į tai reikėtų lygiuotis. Atsiranda daug atskirų rungčių, kur žmogus gali pasirinkti, kas jam arčiau širdies. Tikėtina, kad ji bus ir Lietuvoje?
Aš manau, kad bus, nes Baltijos mače ji yra, mes dalyvaujame toje kategorijoje. Tai yra artimiausio laiko klausimas. Tą sporto plėtotę mes turime išlaikyti, pagal tai, kokios tendencijos yra pasaulyje. Tuo labiau, kad kitais metais Baltijos mačas vyks Lietuvoje, Šilutėje. Tai manau ir ši kategorija debiutuos. Per savo metus kultūrizme galėtumėte išskirti geriausią kultūristą?
Mes turime keletą legendinių asmenybių ir sunku pasakyti, kuri iš jų vertingesnė. Tačiau keletas jų – tai visų pirma Natalija Murnikovienė. Jeigu kultūrizmą vertintume kaip tenisą, tai turėtume žmogų, kuris net dvejus metus iš eilės būtų buvęs pasaulio geriausiųjų trejete. Toliau Olegas Žuras, Živilė Raudonienė, Inga Neverauskaitė, Rolandas Pocius, Alina Čepurnienė. Sakyčiau tai yra tas šešetukas, kuris yra Lietuvos kultūrizmo veidas. O dabar ką išskirtumėte?
Dabar mažiau tokių ryškių asmenybių, tačiau turime gerų rezultatų. Pavyzdžiui Pasaulio čempionato bikinio trečiųjų vietų laimėtojos Olga Grinskis, Kristina Karaliūtė Stoliarovienė, Europos čempionai Deividas Dubinas, ir ką tik jais tapęs Paulius Ratkevičius bei Tomas Bendoraitis. Bet dabar nebėra tokios ilgalaikės, vienos žvaigždės. Turime mažesnio formato, pakankamai gerų tarptautinio lygio sportininkų, bet tokio mąsto sportininkų kaip buvo Murnikovienė, Žuras ar Pocius – nėra. Mes kalbame apie kultūristų pergales, bet jos Lietuvoje nėra labai vertinamos. Kaip manote kodėl?
Galvoju, kad yra kažkokie stereotipai ir žmonės linkę jais vadovautis, nes taip yra tiesiog paprasčiau. Jie tiesiog nesigilina per daug, nes įsigilinus į šios sporto šakos esmę yra sudėtinga visuomenei priimti kultūrizmą kaip kitą sporto šaką. Įprasta, kad raumenys negali būti vertinimo objektu – jie yra kaip priemonė rezultatui pasiekti, bet kultūrizmo atveju raumenys yra pats rezultatas. Raumenys, proporcijos ir figūra. Jeigu tu tą dalyką įsisąmonini, tu tai priimi iš sportinės pusės, o jeigu ne – kritikos strėlės yra negailestingos. Visuomenė mano, kad kultūristai – narcizai, savimylos, žmonės kamuojami kompleksų, kuriems scena reikalinga ne tam, kad siektų rezultatų, o kad realizuotų savo ego ar išreikštų nepilnavertiškumą.
Bet aš manau, kad visos sporto šakos turi teisę egzistuoti, jeigu tai teikia kažkam gerą motyvaciją, netgi reginį. Pavyzdžiui mūsų varžybos, kada jos bevyktų, jos visą laiką surenka žiūrovų auditoriją. Mes tikrai galime pasidžiaugti, kad žmonės ateina pasižiūrėti į išpuoselėtus kūnus. Jie pamato ir profesionalus ir naujokus. Įtarčiau, kad visuomenės nuomonė keičiasi, nes kultūrizmas nebėra taip puolamas, kaip kažkada buvo puolamas lyg buržuazinė užmačia, kapitalistinis išmislas. Buvo ideologinis barjeras, kad tai vakarietiškas sportas, nepriimtinas Sovietų Sąjungoje. Šis sportas buvo fiziškai draudžiamas, negalėjo vykti varžybos. Jei jos vykdavo, kažkas galėjo nukentėti dėl to. Ir buvo ieškoma kelių kaip apeiti tuos draudimus, kurie galiojo ilgą laiką. Tik 1986 m. kai prasidėjo Gorbačiovo „perestroika“ tie „varžtai“ atsileido, iki tol nemažai metų viskas buvo užsukinėta ir daug metų nebuvo galima kažką oficialiai daryti. O gal Lietuvai nereikia aukšto lygio sportininkų? Pavyzdžiui Robertas Burneika Lenkijoje – žvaigždė, o Lietuvoje jis mažai kam įdomus.
Jis iš Lietuvos išvažiavo, kai Lietuvos čempionate užėmė net ne prizinę vietą ir jis tikrai Lietuvoje mažai žinomas. Jeigu būtų toliau dalyvavęs varžybose Lietuvoje, kai išvyko ir kai tapo tokiu sportininku, ar atvyktų bent į parodomąsias programas, pozuoti, mes tikrai jį labiau žinotume. Manau tie atletai, kurie Lietuvoje netapo čempionais, bet jais tapo užsienyje ir čia negrįžo, yra mažiau žinomi. Bet čia gal daugiau kontaktavimo problema, nes nebuvo daug kontaktų su Robertu, tik pastaruoju metu artimiau bendraujame. Kalbant apie varžybas. Pastaruoju metu daug kritikos susilaukia teisėjai. Ką apie tai manote?
Aš manau, kad kritika visada yra ten, kur vertinimas gana subjektyvus. Šiame sporte jis toks ir yra. Čia nėra kilogramų, metrų ar sekundžių. Vertinimo kriterijai yra aprašyti taisyklėse, bet kiekvienas perskaitęs jas interpretuos savaip. Čia kaip paveikslas – vienam jis bus labai gražus, o kitas sakys, kad nieko baisesnio nėra matęs. Tačiau, kai mes pasižiūrime į varžybas ir į teisėjų kritiką, aš nepastebiu, kad laimėtų arba prizininkais taptų tie, kurie nėra verti. Taip būna retais atvejais. Mūsų sporte yra paprasta taisyklė – patenkinti būna tik tie sportininkai, kurie užima pirmą vietą. Visi kiti yra nepatenkinti ir galvoja, kad juos blogai vertina ar panašiai.
Sportininkai ir aplinka turi priimti teisėjų bendrą nuomonę, nes kito varianto nustatyti kuris geresnis – nėra. Nebent duotume jiems mėtyti į krepšį, daryti atsispaudimus ar ką – kas būdavo anksčiau, kai kultūrizmą reikėjo maskuoti. Jie darydavo jėgos pratimus, paskui – pozuodavo ir taip skaičiuodavo bendrus balus. Kultūristai eidavo daryti spaudimą gulint, pritūpimus ar prisitraukimus, netgi plaukdavo. Visko sugalvodavo, kad kažkokiu būdu pateisintų varžybas. Tarybinė logika buvo tokia, kad raumenys negali būti vertinimo objektas, jie turi būti naudojami rezultatui pasiekti. Pavyzdžiui varžybose Taline kultūristai bėgdavo 100 m., kitur – ir plaukdavo. Iš sportininkų daug kritikos susilaukia ir federacija. Kaip manote kodėl tos problemos kyla, galbūt todėl, kad nėra vienos bendros federacijos?
Aš manau, kad taip. Po 1991 m. visi vartai atsikėlė ir kai kurie žmonės nusprendė, kad jiems reikia kurti savo federacijas. Atsirado keletas organizacijų ir sakykim tas potencialas, buvęs vienoje organizacijoje, išsiskaidė ir vietoje to, kad mes lipdytume kultūrizmo ateitį vienoje organizacijoje, kiekvienas pradėjo gerovę daryti savo lizde. Aš galvoju, kad Lietuvoje nėra tiek daug šio sporto entuziastų ir gabių organizatorių, kad jų užtektų 3-4 federacijoms ir jos visos galėtų sėkmingai gyvuoti. Man tokių veiksmų logika yra sunkiai suprantama. Neįsivaizduoju, kaip pavyzdžiui krepšinis ar lengvoji atletika galėtų turėti keletą federacijų. Jų finansavimas ir rėmėjai yra nepalyginamai didesni nei mūsų. Mes esame nykštukai palyginti su jais. Bet jeigu jas išskaidytume į kelias organizacijas, nežinau kiek jos būtų darbingos ir produktyvios. Kiek kultūrizmas dar gali žengti į priekį?
Mano nuomone šis sportas turėtų vystytis ne tiek kiekybės, kiek kokybės prasme. Neturėtų taip nutikti kaip su moterų kultūrizmu, kuris šiuo metu yra jau praktiškai naikinimas. Tie kūnai, kuriuos profesionalios moterys pradėjo demonstruoti netgi specialistams yra pernelyg ekstremalūs. Dabar tarptautinė federacija naikina moterų kultūrizmo kategorijas, atsiranda naujos lengvesnės kategorijos. Kad tai negrėstų ir kitoms rungtims, turėtų būti protinga pusiausvyra tarp kiekybės ir kokybės ir tai neatrodytų visiškai nenatūralūs dalykai. Jeigu teisėjai ir pati federacija yra suinteresuota, kad šis sportas būtų kuo švaresnis, kokybiškesnis, tai neturime skatinti sportininkų, propaguojant „didesnius“ žmones, o ne mažesnius ir proporcingesnius, vartoti draudžiamus preparatus. Visumoje tada gaunasi uždaras ratas, iš kurio nėra išėjimo. Galiausiai ateinama iki to, kad moterys yra pernelyg nenatūraliai raumeningos. Tai yra sunkiai suvokiama masėms, o pačioms atletėms irgi yra blogas orientyras.
