Anksčiau klasikinio kultūrizmo kategorijoje besivaržęs kaunietis į sceną grįžo kur kas sunkesnis. „Labai sunkiai tilpdavau į klasikinio kultūrizmo kategoriją, todėl su treneriu nusprendėme priaugti daugiau „mėsos“, bet išlaikyti klasikinę proporciją tik su žymiai didesniu raumenynu, - prisipažino T. Dubauskas. – Visi, kas užsiima šiuo sportu, žino, kad kojos yra namo pamatas, o man jų trūko... Labai trūko. Todėl ir reikėjo daug laiko, kad galėčiau vyrų kultūrizme parodyti gerą rezultatą“.
„Raudondvario taurė 2017“ – pirmosios šio rudens kultūrizmo varžybos. Todėl T. Dubauskas apie savo sezono lūkesčius kalba atsargiai. „Tikiuosi ir bijau, - nusijuokė atletas, paklaustas, ko tikisi iš sezono. - Čia yra toks sportas, kad ne visada esi atsakingas už savo kūno išdaigas, bet stengiuosi ir stengsiuosi eiti į priekį“.
„Aš jiems parodysiu“
T. Dubauskas prisipažino, kad niekada nebuvo ramus vaikas. „Nuo vaikystės mėgau varžytis – visur ir visada. Sporto šakos? Buvo įvairiausių bandymų: krepšinis, lengvoji atletika, - prisiminimais dalinosi jis. - Bet visada žavėjausi žmonėmis, kurie turėjo daug jėgos ir raumenų. Todėl atsiradus galimybėms iškart nuėjau į „štanginę“, kurioje pasijaučiau, kaip vaikas saldainių parduotuvėje“.
Pirmasis kartas Kėdainių „Vikondos Liūtų“ sporto salėje vaikino atmintyje įstrigo visam gyvenimui. „Buvo labai nedrąsu, tais laikas ten buvo tikrai gerų sportininkų, o aš tebuvau vidutinio sudėjimo paauglys. Bet viduje buvo ta kibirkštis „Aš jiems parodysiu“. Mano pirmasis tikslas sporto salėje? Norėjau tapti geresnis už esamus sportininkus šiame klube“.
Atletas teigė, kad pirmosios varžybos – tarsi perkūnas iš giedro dangaus. „Neturėjau jokio noro jose dalyvauti, tačiau mane įkalbėjo sporto salėje, - juokėsi T. Dubauskas. – Man „įsūdė“, kad turiu puikius fizinius duomenis. Tada ir sukirbėjo ta mintis naujam gyvenimo iššūkiui“.
Neapleidžia jaudulys
T. Dubausko debiutas įvyko Jurbarke. „Atsimenu ir atsiminsiu visą savo gyvenimą, tokių momentų neįmanoma pamiršti, - sakė atletas. – Pamenu, kad jaučiausi mažas ir bejėgis prieš didesnę patirtį turinčius sportininkus. Buvau naujokas, jaučiausi nedrąsiai, bet nežinau, kas įvyko su manim... Viską pamiršau, kai užlipau į sceną. Tiesiog dariau, ką mokėjau tą dieną ir rodžiau viską, ką turiu“.
Pirmos varžybos ir pirmas auksinis medalis, ar gali būti geriau?
„Manau kad ne... Ir tai buvo pats didžiausias „kabliukas“, - teigė T. Dubauskas. - O kaip gali neužkabinti tokia pergalė, kai sulauki daug gerų žodžių ir supranti „Gal tikrai esu ten, kur turėčiau būti?“
Sportininkas teigė, kad nesvarbu, kiek kartų jis jau yra stovėjęs varžybų scenoje – jaudulys drebina kiekvieną kartą. „Nežinau, kodėl, bet širdis daužosi kaip išprotėjusi, aš labai pavydžiu sportininkams, kurie ateina ramūs ir užtikrinti savo jėgomis, - nusijuokė T. Dubauskas. – Tikiuosi, galėsiu ateityje save kontroliuoti ir taip parodyti dar geresnį save“.
Laimės ašaros
T. Dubauskas – atviras. Buvo varžybų, kuriose ašaros riedėjo skruostais. Prieš tris metus prestižinėse „Pepa Grand Prix“ varžybose lietuvis tapo laimėtoju klasikinio kultūrizmo kategorijoje. „To niekada nepamiršiu“, - teigė atletas.
„Atvažiavau dar ganėtinai „žalias“ šioje kategorijoje ir dar į tokias rimtas varžybas, tikėjausi būti bent finale, o grįžau į Lietuvą kaip nugalėtojas, tai buvo labiausiai įsimintinas savaitgalis gyvenime, - kalbėjo kultūristas. – Tai buvo laimės ašaros. Prisiminiau, koks sunkus kelias buvo nueitas... Nesusilaikiau, emocijų buvo labai daug. Jos pavirto ašaromis“.
Sportininkas yra dėkingas Marijampolės sporto klubo „Tauras“ treneriui Rinaldui Česnaičiui, kuris neleidžia nuleisti rankų, kai nesiseka arba pradingsta tikėjimas savimi.
„Susitikome po mano pirmojo sezono, jis mane ir nuvedė tinkama linkme šiame sporte, jo dėka aš ir atsiradau ten, kur esu, - teigė T. Dubauskas. - Tai yra žmogus autoritetas: kai jis kalba, tu klausai ir dediesi į galvą. Besiruošiant varžyboms būna labai sunkių akimirkų, tada žinau, kad turiu važiuoti pas trenerį, vos dvi valandos sporto salėje, pokalbis su treneriu ir iš niūraus žmogaus tampi motyvuotas ir toliau tikslingai judi į priekį. Ačiū Rinaldui, kad jis moka pažadinti, kai tikrai to reikia“.
