Aktorius Rimantas Bagdzevičius sako, kad ir kiek aimanuotume, Lietuvoje nėra nepakeliamai bloga gyventi: landieji – pralenda, apsukrieji – prasisuka... Tačiau taip gyvendami, pasak jo, privalome pripažinti – mes nemylime savo vaikų.
– Jau antikos filosofai žinojo, kad būtent kultūra yra pagrindinė ašis, apie kurią turi suktis valstybės gyvenimas. Tačiau atrodo, kad Lietuva antikos išminčiais nelinkusi tikėti – kultūros ašimi ji ne tik nesikliauja, bet ir apskritai nesiteikia pastebėti ją esant?
– Šiurpu, bet simboliška – sužinojęs, kas nutiko tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui, pagalvojau: ta pati diagnozė kaip ir Lietuvai...
Mūsų valstybėje išties kažkas esminio yra pražiopsota, prarasta. Ir, man regis, tai įvyko tada, kai mokykla, aukštasis mokslas ir kultūra tapo atskirti vieni nuo kitų. Nekalbu apie struktūras, nesakau, kad visos šios sritys turėtų būti pavaldžios vienam ministrui, tačiau neturėdami sąsajų švietimas ir kultūra negali atlikti savo funkcijų – jų veikla užsibaigia aklagatviu toje vietoje, kur turėtų susijungti.
Kažkas tyčia nepastebi šios valstybės ligos, stengdamiesi visuomet nukreipti kalbą ekonomine linkme, mėgindami įteigti, kad dabar reikia galvoti tik apie pinigus, tik apie būtinybę išsilaikyti, išsaugoti pajamų šaltinį... Štai tokiu aspektu vertinant padėtį, kiekvienam peršama išvada, kad kultūra – tik išlaidos, kad pinigų uždirbti ji negali, todėl – niekam nereikalinga. Na, tik retkarčiais – per didžiąsias šventes šalies įvaizdžiui palaikyti.
– Bet juk žmonijos civilizacijos istorija ne kartą įrodė, kad kultūra būtina žmogaus sielai, kad be jos teikiamų vertybių žmogus negali būti laimingas.
– Tad ir sakau – Lietuva išgyvena ne ekonominę, o proto ir kultūros krizę. Ir tuo tarpu, kai matai kur link kapstosi kitos (savus žmones mylinčios) valstybės, nežinoti, kur link dera kapstytis mums, įmanoma tik piktybiškai – tyčia. Ir kalbu ne tik apie valstybės galvas, ne tik apie politikus – tuo užsiimti nenori nei organizacijos, nei visuomeniniai judėjimai. Tik šiukšles surinkti kartą per metus, daryti nesuprantamas „gerumo“ akcijas, leidžiančias „pasipiarinti“ ir viešai pasipuikuoti savo gerumu, o dirbti valstybei, jos ateičiai, gydyti įsisenėjusias jos bėdas ir ydas niekas nenori vargintis – tai nepopuliaru ir neapsimoka. Išties juk žmogaus moralei, jo Tėvynės meilei ir atsakingesniam požiūriui į savąją valstybę netgi ir tų nuolat apraudamų pinigų ne visada reikia. Be to, kategoriškai atsisakau patikėti, kad pinigų nėra. Pasidairykim, paskaičiuokim – kaipgi nėra, jei jie byra solidžiom sumom per visus valstybės galus. Tačiau pristeigta visokių paslaptingų institutų, begalė institucijų „rūpinasi“ Lietuvos kultūros sklaida tarptautinėje plotmėje – pinigai juose tiesiog nuskęsta nepasiekę nei kultūros, nei menininkų. O tuos kultūrai skirtus pinigus panaudojančios įstaigėlės visas jėgas eikvoja tarpusavio konkurencijai, jie nedirba išvien, nepadeda vieni kitiems, todėl kultūra tiesiog stovi vietoje.
Tokia jau mada Lietuvoje – kam gi aš vaidinsiu kitame teatre, geriau jau sukursiu savo teatrą. Kurių galų man dirbti kultūrai, geriau jau įkursiu kokią kultūros pinigus panaudojančią instituciją. Kam man prisidėti prie labdaringo renginio, jei galiu pasidaryti savo „gerumo dieną“. O kai šalyje „gerumo dienų“ ir jas rengiančių organizacijų – begalė, žmogus praranda suvokimą, kuri institucija kaip ir ką remia, todėl praranda ir norą dalyvauti abejotinoje kampanijoje.
O apie šalies vadovybės požiūrį į kultūrą galima spręsti vien jau iš to, kad ministras pirmininkas patarėjo kultūros klausimais apskritai neturi. Jam atrodo, kad nereikia.
Mūsų valstybę valdo „technikai“. Ir nėra skirtumo, kuri partija laimi rinkimus – absoliučią bet kurios partijos narių daugumą sudaro apsukrieji „technikai“, perpardavinėtojai, kurie apie kultūrą, kaip ir apie visus kitus greito ir didelio pelno negalinčius duoti dalykus, apskritai nemąsto.
Vienas mano bičiulis italas stebisi: „Kai atvažiuodavau į Lietuvą prieš dešimt metų, šiukšlės dar būdavo visų bendros, o štai dabar, jeigu aš jau metu, tegu ir nuo žemės pakeltą, popierėlį – esu vertas ne tik piktų gyventojų pastabų, bet ir baudos – nes tai yra jų šiukšlės. Savo šiukšlių ten mesti neturiu teisės. Tad svetimomis šiukšlėmis šioje šalyje, atrodo, rūpintis apskritai nereikia – tegu voliojasi“.
Ši šiukšlių situacija, manau, gerai iliustruoja ir visas kitas sritis – mūsų šalyje tvyro susvetimėjimas, gyvenimas tvarkomas pagal taisyklę: „Kiekvienas už save“. O jei galioja ši taisyklė, apie kokią valstybę tuomet galima kalbėti? Džiunglės. Visuomenė nuo chaotiškos minios juk tuo ir skiriasi, kad veikia išvien, žvelgia viena kryptimi, turi bendrų siekių ir interesų. O kas jungia mus, Lietuvos gyventojus? Nebent graudžios kalbos apie blogą valdžią ir pinigų stoką. Daugiau nieko.
– O kokią išeitį matytumėte? Nuo kokių veiksnių pradėtumėte liuobos darbus šalyje?
– Keldamas savo kandidatūrą į Nacionalinio teatro vadovus pasakiau: „Ketinu atidaryti teatro langus bei duris ir įsileisti jaunimą. Kol jaunimas dar yra švarus. Kol žiaurus, mūsų šalyje tvyrantis kapitalizmas neišmokė jų gudrauti, sukčiauti. Kol jie dar tiki savo idėjomis, menu“. Šie mano žodžiai galiotų ir kandidatuojant į šalies vadovus. Tikiu, kad toks jaunimas dar pajėgus išvesti šalį iš proto krizės. Tik štai mano pasiūlymas buvo atmestas. Ir tai suprantama. Juk sukeltų pavojų į savo kėdes įsikibusiems senjorams, dantimis ginantiems savąsias valdas. Tad štai – kol valstybė bus suvokiama kaip valdos, kaip galimybė „nusimelžti“ pinigų, platforma „šiltai“ vietelei susikurti, tol niekas ir nepasikeis. O jaunimas... Turiu galvoje ir tą mūsų jaunimą, kuris dirba Londono bankuose, ir tuos, kurie vadovauja įmonėms Niujorke, ir tuos, kurie įgyja išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose... Mes čia dėl akių dejuojame: „Ak, kaipgi juos susigrąžinti?“ Neapsimetinėkime. Pakaktų suteikti jiems galimybes saviraiškai. O dabar jie ciniškai, brutaliai nustumiami, neprileidžiami prie valstybės ateities kūrimo. Todėl ieško žmonėms draugiškesnių šalių.
– Sąjūdis įrodė, kad kultūros žmonės, jei nori, gali kelti revoliucijas. Gal vertėtų ir dar kartą?
– Taip, tik šį kartą metodika turi būti kita. Šiuo metu menininkai pataikauja valdžios institucijoms arba pyksta ant jų, arba tyliai kenčia dantis sukandę dėl tų pinigų trupinių, kurie chaotiškai byra iš valstybės. Atsiranda prašytojo ir pono santykis, kuris nėra teisingas. Kultūros žmonės nėra prašytojai – jie kūrėjai, dirbantys valstybei toje plotmėje, kur politikai ir piniguočiai bejėgiai. Todėl santykis turi būti orus, lygiavertis arba jokio santykio. Siūlyčiau kultūros žmonėms atitiesti nugaras nuo prašytojo pozų ir nusisukti. Jeigu valdžia boikotuoja kultūrą, kultūra turi boikotuoti valdžią – vieningai visuotinai pasitraukti į pogrindį. Juolab kad menininkai papratę kurti pogrindyje nuo sovietinių laikų, jiems tai nebūtų baisu. Ilgainiui pogrindis taptų valstybės pagrindu, o ne suktų valdininkėlių sluoksnis.
Bet, kaip jau sakiau, piktinamės tik dėl akių, tik nenorėdami, kad mumis piktintųsi. Išties daugeliui esama padėtis yra gera – landesniam esama galimybių į pageidaujamą vietą įlįsti, apsukriam vis dar yra kur prasisukti... Tokia padėtis gali tęstis gerą dešimtmetį ar dar ilgiau. Kol net landieji ir apsukrieji supras, apie ką toks valstybės modelis byloja. Apie tai, kad mes nemylime savo vaikų. Kad nesigėdijame jiems perduoti apiplėštą, išparceliuotą, nejaukią ir menkadvasę Lietuvą. Kad šiandien apvalgome, išsidalijame jų ateitį, pasmerkiame skurdui jų sielas iki brutalios dvispalvystės: „Pinigų nėra“ ir „Pinigų yra“. Argi čia pasaulis? Argi čia gyvenimas?
Beje, jums neatrodo, kad visas tas skurdinimas ir dvispalvystė labai gerai organizuoti ir nutautinimo bei nudvasinimo programa vykdoma sąmoningai? Man pradeda taip atrodyti. Kad ši programa vykdoma ES strategų.
– Man atrodo, kad ES būtent tuo tikslu ir buvo įkurta – kaip galimybė be karo vienoms valstybėms užgrobti kitas.
– Bet Lietuvos valdžia? Negi jie to nesupranta? Supranta. Tad kodėl nesipriešina? Visuotinai, vieningai, kaip šalis, kuri yra laisva spręsti, kokia nori būti, kokiomis vertybėmis kliautis. Nesu nei euroskeptikas, nei euroentuziastas. Tai jau nebesvarbu. Aš esu už vaikus, už jų ateitį. Tačiau baisėdamasis matau ir niekaip negaliu patikėti – bendraminčių, ypač tarp tų, kurie drįsta siekti valstybės vairo, turiu nedaug.
Rimvydas STANKEVIČIUS
