26-erių kaunietis šeštadienį Londone vykstančiame lengvosios atletikos pasaulio čempionate antruoju bandymu diską nusviedė 69,21 metrų. Tai buvo auksinis metimas.
„Vieną dieną turėjau apsiprasti su mintimis, kad esu pasaulio čempionas... „O po to atvažiuok, pasiimsi medalį“, - juokavo atletas, kuriam medalis ant kaklo sužibo tik sekmadienį. – Gal dėl to iškart laimėjęs neskraidžiau padebesiais“.
Istorija neguodė
„Sportuoju tik trylika metų, todėl niekada nesivėliau į skaičiavimus, kiek laiko buvo lauktas šis aukso medalis“, - į pastabą, kad jo iškovoto medalio visi laukė dvylika metų, nuo dienos, kai Helsinkyje auksu pasipuošė Virgilijus Alekna, reagavo A. Gudžius.
Jis pripažino, kad dar prieš startą pasaulio čempionate teko nardyti savo sportininko karjeroje. „Buvo labai daug apmąstymų. Istorija manęs neguodė: juk buvo keli pasaulinio lygio startai, kurių kvalifikacijoje pasirodžiau labai gerai, o finaluose diskas neskriedavo... Patirtis tikrai neguodė. Europos čempionatas, dvylikta pozicija olimpinėse žaidynėse. Tai neguodė. Tačiau iš klaidų pavyko pasimokyti. Tereikėjo jų nekartoti“, - teigė A. Gudžius. Ilgai užmigti pasaulio čempionas negalėjo ir po triumfo stadione. „Viską reikėjo susidėlioti galvoje, o ir kūnas pavargęs buvo. Šeši metimai? Atrodo nedaug, tačiau jiems atiduota daug emocijų ir fizinių jėgų, - kalbėjo A. Gudžius. – Nuovargis buvo tikrai stiprus, nepavyko užmigti“.
Pirmas metimas
„Atsimenu dieną, kai treneris man padavė diską į rankas. Kaunas, senasis medinis Šančių maniežas. Tamsu. Mažiukai lankai. Vietos nėra daug. O treneris buvo toks didelis. Padavė jis man tą diską ir liepė pačiupinėti, apsižiūrėti, kas čia per daiktas“, - pasakojo A. Gudžius.
„Pabandyk jį numesti“, - tada pasakė treneris.
„Pabandžiau mesti į tinklą. Pasirodė visai įdomu. Taip viskas ir prasidėjo. Nuo tos dienos žengėme mažais žingsneliais iš to tamsaus maniežo į tokią šviesią šiandieną“, - sakė A. Gudžius.
Nuolat įvardinamas kaip Virgilijaus Aleknos įpėdiniu jaunasis atletas teigė, kad neteko daug bendrauti su savo pirmtaku. „Jis buvo pačiame apogėjuje, o aš buvau paukščiukas, dar tik besikraunantis plunksnytes... Pūkelius tik barsčiau. O kai įžengiau į vyrų sportą, Virgis jau buvo savo karjeros pabaigoje. Neteko kartu daug laiko praleisti“.
Sugebėjo pasimokyti
„Negalėčiau pasakyti, kad šįkart ėmiau ir susikaupiau laiku ir vietoje. Psichologinis pasiruošimas vyko visą sezoną, - teigė A. Gudžius. – Po truputį krovėsi pasitikėjimas savimi, suvokimas, kas esu. Teisingos treniruotės, teisingas kelias, aukščiausio lygio startai, padėję užsigrūdinti, bei aplinkinių palaikymas suteikė labai daug. Trenerio Vaclovo Kidyko teisingi patarimai treniruotėse bei varžybose, kineziterapeuto Sauliaus Paliūnio, kuris su manimi praleidžia labai daug laiko, šeimos palaikymas – visiems turiu būti dėkingas už psichologinį stabilumą. Nes visą laiką galėjau daryti tai, ką aš noriu. Atsirado pasitikėjimas savo jėgomis“.
Pasak A. Gudžiaus, auksinė taisyklė, kad privalai daryti tai, kas tau patinka, galioja ne tik sporte, bet ir gyvenime. „Privalai daryti tai, kas tau patinka, jei tau pavyks – pasieksi pačius geriausius rezultatus, - pabrėžė atletas. – Supratimas, kad disko metimas yra mano gyvenimas, atėjo po pasaulio jaunimo čempionato, kai pavyko užsikabinti auksą. Tada manyje įvyko perversmas. Supratau, kad laikas yra atsisveikinti su jaunimo kategorija ir žengti pas vyrus. Tada turėjau rinktis, galvoti, ar žengsiu toliau. Supratau, kad mano vieta – disko metimo sektorius“.
Prisiminęs pirmuosius žingsnius suaugusiųjų sporte, A. Gudžius atsidūsta. „Žinoma, kad viskas skiriasi. Įsivaizduokite, jaunime buvau vienas lyderių, o atėjęs pas vyrus, pasijaučiau autsaideriu. Psichologiškai buvo labai sunku. Buvo visokių reikalų – keli nesėkmingi sezonai, mikro traumos, per didelis pasitikėjimas savo jėgomis, techninės klaidos ne laiku ir ne vietoje, - vardino A. Gudžius. – Bet dabar galiu drąsiai pasakyti „Ačiū, kad taip buvo“. Iš to galėjau pasimokyti. Mūsų komandai pavyko pasiekti tai, ką dabar turime“.
Ir baisu, ir gera
„Aš treniruotėse visada mečiau daug. Būkime realistai, neaukštinu savęs ir negiriu, bet visada treniruotėse mečiau diską labai toli, - sulaukęs klausimo, kas padėjo nenuleisti rankų, kovojant su visais sunkumais, sakė A. Gudžius. – Man tiesiog trūko aukšto rango varžybinės patirties. Treniruotėse galime mesti visi, o varžybose yra labai sudėtinga išpildyti tai, ką treniruotėse darai kiekvieną dieną. Neturėjau noro viską mesti, nes žinojau savo galimybes. Tikėjau, kad bus diena, kai sugebėsiu tai padaryti ir varžybose“.
Prieš du metus A. Gudžius varžybose įveikė 66 metrų ribą, pernai, po traumų, pavyko užfiksuoti 65 metrų rezultatą. „O ir šis sezonas prasidėjo visai gerai... Visokių minčių yra buvę, bet mesti viską? Ne! Tikėjau, kad turi viskas prasidėti. Esu jaunas. Disko metikų branda tik prasideda mano metuose, o pats „gazas“ yra apie trisdešimt, - kalbėjo A. Gudžius. – Žinojau, kad sulauksiu tos brandos“.
Atletas prisipažino, kad treniruotes diskas ne vieną kartą yra skriejęs už 70 metrų žymos. „Tiksliai centimetrų nepasakysiu, tačiau 70 metrų esu permetęs netgi per vėją, - kalbėjo A. Gudžius. – Ir pasaulio čempionate norėjosi numesti virš 70 metrų... Nepavyko, reiškias, dar laikas neatėjo“. Paklaustas, ar Londone jautė tūkstantinės žiūrovų minios dėmesį, A. Gudžius nusijuokė: „Ją girdėjau, bet nemačiau“.
„Kas vyksta galvoje, kai žengi į sektorių? Ten visko daug tuo metu būna. Stengiuosi visas mintis išvaikyti. Jeigu pavyksta susikoncentruoti į savo kūną, teisingus jausmus ir pavyksta išpildyti techniką – tai super. Atlik puikiai techniką ir mesk, kiek gali, - šypsojosi A. Gudžius. – Taip viskas atrodo pasakojant supaprastinus. Sunku nupasakoti viską. Esu sakęs savo draugui: tai yra jausmas, kai stovi ant olos krašto, apačioje yra bedugnė, tau yra baisu nukristi, bet tau yra labai gera, nes tu nekrenti. Toks yra tas jausmas – ir labai baisu, ir labai gera“.
