Nerimo nuotaikų ir krizių krečiamo pasaulio akivaizdoje krikščioniui didžiausia paguoda širdžiai nuraminti yra malda, Dievo žodis ir susikaupimas prie esminių, amžinųjų, nepraeinančių dalykų.
Kalėdų išvakarėse kalbėdamas su naujienų agentūros ELTA korespondente, Šv. Jono kongregacijos vienuolis tėvas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus sako, jog Kalėdos daugeliui žmonių didžiausia šventė yra todėl, kad ji labai žmogiška, šilta, jauki.
„Kūdikio atėjimas šeimoje yra tikrai didis džiaugsmas, nes jis suminkština širdis, nuskaidrina veidus. Esu matęs ne kartą ir bičiulių šeimose, kai gimsta kūdikis, net ir santykiai tarp tėvų ir vaikų kažkaip sušvelnėja. Tas atėjęs kūdikėlis juos atgaivina, atnaujina ir jų pačių tarpusavio meilę. Galima suprasti, kodėl ir Kalėdos yra tokia šventė, kuri taip sušvelnina, suminkština žmonių širdis“, – sako tėvas Pranciškus.
Šiais metais buvo labiau pabrėžiama šeimos, jos vertybių tema, ir ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Kaip regite, kuria linkme eina Lietuvos šeimos – gal jos pradeda stiprėti ir gausėti?
– Sunku spręsti apie Lietuvos šeimas – ar jos gausėja, ar atvirkščiai. Kaip vienuolis, galiu suprasti tik iš tų šeimų, kurios ateina į mūsų vienuolyną ir bažnyčią Vilniuje. Matome, kad ateina nemažai jaunų šeimų su vaikais. Bet visos šalies kontekste tikriausiai vaizdas yra liūdnas dėl emigracijos, dėl to, kad lyg ir neturtingai gyvename, vaikas atims didesnį duonos kąsnį...
Nors man atrodo, kad esame turtingesni negu bet kada (istorikai sako, kad Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga kaip dabar), bet mes vis žiūrime į Vakarus, kurie, žinoma, yra turtingesni už mus. Tada mes vertiname, lyginamės ir jaučiamės paskutiniai vargšai. Bet mes paskutiniai vargšai esam ne todėl, kad mums reikia brangiau už visus kitus mokėti už dujas, arba dėl to, kad mes neuždirbame tiek, kiek vakariečiai. Mes esame vargšai todėl, kad mes nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Ir didžiausias džiaugsmas yra būtent šeima, vaikai ir tarpusavio santykiai. Nes žmogų tikrai laimingą gali padaryti tiktai meilė. Žinoma, pinigai yra reikalinga, net būtina sąlyga. Bet ne jie žmogų padaro laimingą. Kai tai užmirštame, pasineriame į materialinių gėrybių gaudynes ir išleidžiame iš akių tai, kas svarbiausia, papuolame į spąstus. Kitąkart turime ir didžiulę mašiną, ir „rūmus“, bet jie lieka tušti, nes šeima susvetimėjo, vaikai užmiršo tėvus, tėvai išsiskyrė. Ir lieki dvasine prasme prie suskilusios geldos...
– Daugybė žmonių yra emigravę iš Lietuvos ir net per didžiąsias šventes nesusitinka su artimaisiais, nesusėda prie bendro stalo ir turbūt jaučiasi vieniši...
– Kaip tikintis, vienuolis, galiu tik padrąsinti, paraginti gręžti savo širdis į Viešpatį, kuris yra kiekvienos meilės, švelnumo ir šviesos šaltinis, paguodos šaltinis. Jeigu negalime gauti paguodos iš artimųjų, nes negalime jų susitikti, tai toks Kūčių vakaras ir Kalėdos gali būti labai liūdni, žmogiškai kalbant. Tačiau jeigu gręšimės į Viešpatį, į gimstantį Kūdikėlį Jėzų – Dievą, atėjusį pas mus, tada tikrai ateis paguoda ir ramybė, ir pasitikėjimas, kad čia dar ne baisiausias dalykas, kurį turime išgyventi. Mūsų tėvai ir proseneliai išgyveno daug baisesnių... Mes tikrai nesame labiausiai nuskriausta Lietuvos karta šia prasme.
Raginčiau kelti akis ir į amžinąsias vertybes, nepamirškime, kad šiame gyvenime esame tik svečiai, tik keleiviai. Svarbiausia yra neužmiršti, į kur keliaujam, kad galutinis mūsų gyvenimo tikslas yra Amžinasis gyvenimas, amžinoji laimė, ir būtų labai gaila, jeigu ją prarastume dėl tokių beverčių stikliukų, šio pasaulio žaisliukų.
Tėve Pranciškau, kaip pats sutiksite šventes?
– Su brolių bendruomene, žinoma. Mano šeima – mano broliai vienuoliai. Paprastai mes Kūčių vakarienę valgome pagal lietuviškas tradicijas, nors mūsų bendruomenė nėra grynai lietuviška – du broliai yra prancūzai. Visada stengiamės pasikviesti bent vieną vargšą prie Kūčių stalo, kad tikrai su mumis būtų ir Dievo artuma. Nes Kristus pasakė: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, tą man padarėte“. Ir jeigu kuriais metais nebūna tokio vargšo prie stalo, tada man asmeniškai būna labai liūdnos Kalėdų išvakarės.
Kaip kiekvienais metais, bus iškilmingos Kalėdų nakties Mišios mūsų bažnyčioje, po jų su vaikais, su vienuolėmis seserimis giedosime kalėdines giesmes, tada visus kviesime į šventinę agapę. O Kalėdų rytą bus tyliosios Piemenėlių Mišios, po jų – vėl iškilmingos Viešpaties Užgimimo šv. Mišios. Po Kalėdų visi kartu penki broliai išvažiuosime truputėlį atsipūsti, o grįšime tik Naujųjų išvakarėse. Naujuosius metus sutiksime maldoje ir susikaupę – iškilmingomis nakties šv. Mišiomis.
Naujieji metai žada daugiau nerimo ar vilties?
– Man, kaip žmogui, kiti metai yra didesnio nerimo, o kaip vienuoliui, krikščioniui – didesnės vilties metai. Nerimo metai dėl krizės – finansų, moralės, socialinių dalykų. Net ir aklas gali matyti, kad mūsų visuomenė vis labiau grimzta į krizę, eina į akligatvį, iš kurio žmogiškai aš nelabai matau išeities.
Vienintelė išeitis būtų sugrįžti prie tikėjimo pagrindų, kurie kviečia žmogų pranokti save, savo egoizmą, savo siaurus interesus, kviečia į moralų gyvenimą, bet aš laikau save realistu ir suprantu, jog per toli mūsų visuomenė nuėjo, kad tikėjimas galėtų vėl tapti tokia savastimi, kokia buvo ankstesniais laikais. Tačiau kaip tikinčiam žmogui man tai yra dieviškos vilties metai, nes krikščionių tikėjimo vienas pagrindinių elementų, kurį išpažįstame per kiekvienas sekmadienio šv. Mišias, yra Viešpaties sugrįžimas laikų pabaigoje. Logiška, kad kiekvieni metai mus vis labiau artina prie tos laikų pabaigos, kuri yra naujo pasaulio pradžia. Žinoma, savo malone Viešpats ir dabar veikia pasaulyje bei mūsų širdyse, keičia ir akina mus keisti tai, ką galime pakeisti, tad galima sakyti, kad tas naujasis pasaulis jau ir dabar yra prasidėjęs. Tačiau galutinai jis suspindės sugrįžus Viešpačiui. Ir tai man teikia tikrai didelį džiaugsmą!
Kalbino Eltos korespondentė Laura Pačtauskaitė
