Giedrė Baltrušytė, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Kubos žmonės dėl valdžios sukurtos sistemos prarado moralines vertybes – jie priversti vogti, kad galėtų išgyventi, savo Kubos „Moterų baltais drabužiais“ lyderė Berta Soler. Šalyje vykstančias permainas ji vadina kosmetinėmis ir tvirtina, kad tarp Fidelio Castro ir jo įpėdinio Raulio Castro galima dėti lygybės ženklą: „Netgi sakyčiau, kad Raulis nusiteikęs dar labiau spausti Kubą. Jis neturi ko pasiūlyti šaliai – tik badą, skurdą ir represijas“.
Sovietinio mentaliteto ydos – ne vien Rytų Europos problema. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Karibus eksportuota komunistinė revoliucija su Maskvos palaikymu Kuboje nušlavė Fuelgencio Batistos režimą. Cigarus rūkantys barzdoti partizanai tada buvo pasaulio kairiųjų žvaigždės. Kai F. Castro ėmėsi kelis kartus didesnių represijų nei tos, su kuriomis kovojo, Kuba kaip laisvės simbolis buvo patogiai pamiršta. Šiandien sovietinių represijų rezervatas dar vis valdomas iškaršusių Leonido Brežnevo tipo senių, o kovą dėl laisvės šalyje simbolizuoja nebe barzdos, o baltos suknelės.
„Moterys baltais drabužiais“ („Damas de Blanko“) – turbūt aktyviausias Kubos disidentinis judėjimas, suvienijęs politinių kalinių žmonas ir giminaites. Režimas jas vadina Amerikos remiamais teroristais, o Europos Parlamentas apdovanojo Sacharovo laisvos minties premija. Apie tai, kas niekaip nesikeičia Kuboje, su „Moterų baltais drabužiais“ lydere Berta Soler kalbėjosi „Pasaulio panoramos“ žurnalistė Giedrė Baltrušytė.
Šiemet po 8 metų pertraukos Jums pagaliau buvo leista išvykti iš šalies ir atsiimti Sacharovo premiją, kurią Jūsų vadovaujamas judėjimas „Moterys baltais drabužiais“ gavo dar 2005 metais. Sakykite, kas per tuos 8 metus pasikeitė Kuboje?
Kuboje niekas nepasikeitė, net sustiprėjo represijos. Vyriausybė bando įtikinti užsienio šalis, kad Kuboje vyksta permainos, tačiau jos tik kosmetinės ir problemų šalyje neišsprendžia. Šiuo metu vyriausybė tvirtina vykdanti migracijos reformą, bet aš ją vadinu reformėle, nes valdžia pasilieka teisę pati spręsti, kas gali išvykti iš šalies, o kas negali.
Vis dėlto, ačiū Dievui, ši reformėlė leido mums po 8 metų pertraukos išvykti iš Kubos ir atsiimti Sacharovo premiją, skirtą Europos Parlamento. „Moterims baltais drabužiais“ ši premija yra be galo svarbi, nes ji yra tarsi tarptautinės bendruomenės skydas ir apsauga nuo policijos bei susidorojimo. Kubos vyriausybei kelia nerimo tai, kad šalyje jau yra net trys gavusieji Sacharovo premiją.
Papasakokite, kas yra ta tipiška „Moterų baltais drabužiais“ narė ir kas jas pas Jus atveda.
Judėjimas „Moterys baltais drabužiais“ kilo 2003-aisiais, kai Kubos vyriausybė įkalino 75 vyrus ir vieną moterį vien dėl to, kad jie gynė žmogaus teises. Mus subūrė bendras skausmas, nes visų namuose policija darė kratas, suėmė mylimus žmones. Pirmiausia nubėgome ten, kur buvo laikomi 27-ni sulaikytieji. Mūsų balsas nebuvo išgirstas, todėl nusprendėme rinktis Šventosios Ritos bažnyčioje, nes ji padeda tiems, kurie prašo stebuklo.
Nuo tada pradėjome ten rinktis apsirengusios baltais drabužiais ir melstis už mums brangių žmonių ir visos tautos laisvę. Po Mišių tylėdamos išeidavome į gatvę, laikydamos žydinčius kardelius, kurie simbolizuoja šeimą.
Taigi mūsų protestas yra taikus ir tylus. Dešimt metų siuntėme laiškus vyriausybei ir kitoms institucijoms, prašydamos laisvės brangiems žmonėms, tačiau mums neatsakoma. Vyriausybė mus išmesdavo arba suimdavo, judėjimo narės buvo mušamos, kalinamos ir išvežamos į mažiau gyvenamas vietas, kad judėjimas susilpnėtų. Taip varžoma ir tikėjimo, ir žodžio, ir susirinkimų laisvė.
Užsiminėte apie suėmimus, laisvės suvaržymus. Jūs pati dar prieš maždaug metus buvote sulaikyta kartu su keliolika kitų Jūsų organizacijos narių. Nepaisant to ir kitų represijų, „Moterų baltais drabužiais“ gretos vis tiek gausėja. Ar manote, kad šis judėjimas padeda keistis pačiai visuomenei, ar jaučiate tai?
Taip, nepaisant įvairiausių represijų, prie mūsų prisijungia labai daug moterų, pasirengusių kovoti dėl žmogaus teisių ir dėl laisvės politiniams kaliniams. Jos prisijungia prie organizacijos iš solidarumo, nes jos pačios patyrė ir supranta, kokia mūsų šalies sistema: vaikai išmetami iš mokyklos, jos praranda darbus, jų vyrai sulaikomi arba išmetami iš darbo, algų neužtenka išgyventi arba jos išvaromos iš namų. Galiu pasidžiaugti, kad organizacijoje dirba jau 300 žmonių.
Ar iš tikrųjų tikite, kad tokia taiki kova gali iš tiesų pakeisti šalį, pakreipti iš esmės kitu keliu?
Taip, šis judėjimas gali pakeisti šalį, nes su mumis kasdien solidarizuojasi ir vyrai, kuriems rūpi „Moterys baltais drabužiais“. Jie bando mus apsaugoti. Iš pradžių mūsų buvo tik 90 – 75-ių politinių kalinių šeimų narės. Dabar mūsų daug daugiau, prisijungia ir moterys, kurių giminaičiai nėra kalinami.
Šiais metais, gegužės–birželio mėnesiais, lankiausi įvairiose pasaulio šalyse, po kelionių nusprendėme, kad mūsų organizacija turi augti ir plėstis. Tai kelia dar didesnį nerimą vyriausybei. Sekmadieniais, kai visos einame į Mišias, vyriausybė bando mus išsklaidyti, išgąsdinti, įbauginti. Ypač puolamos naujos organizacijos narės, nes vyriausybė supranta, kad mes esame kibirkštėlė, kuri gali visoje saloje išprovokuoti socialinį sprogimą. Ir aš tikiu, kad net ir taikus protestas gali pakeisti šalies likimą.
Truputį anksčiau Jūs užsiminėte apie reformėles. Gal galite papasakoti išsamiau, kaip keičiasi ir ar keičiasi paprastų žmonių gyvenimas Kuboje nuo tada, kai Fidelis Castro užleido savo vietą broliui Rauliui?
Iš tiesų tarp Fidelio Castro ir Raulio Castro galima dėti lygybės ženklą. Netgi sakyčiau, kad Raulis nusiteikęs dar labiau spausti Kubą. Jis neturi ko pasiūlyti šaliai – tik badą, skurdą ir represijas. Vyriausybė nori bet kokia kaina išlaikyti valdžią ir žmonės jai visiškai nerūpi.
Kuboje net transporto sistema sugriuvusi, maisto neužtenka, jis labai prastos kokybės. Kainos neproporcingai didelės, atlyginimai be galo žemi, o būstas prastos būklės. Kubiečiai negali gyventi oriai. Žmonės, turintys darbą, į jį eina ne dirbti, o vogti. Todėl galima sakyti, kad Kubos žmonės dėl valdžios sukurtos sistemos prarado moralines vertybes – jie priversti vogti, kad galėtų išgyventi.
Užsiminėte, kad Kubos valdžia bando įtikinti tarptautinę bendriją ne visai tuo, kaip yra iš tiesų. Jūsų manymu, JAV prezidentas Barackas Obama dar 2009 metais pasakė, kad nori pradėti naują santykių su Kuba etapą. Tai kokia Jūsų pozicija – kokia turėtų būti JAV politika, kitų įtakingų tarptautinės bendrijos žaidėjų politika Kubos atžvilgiu, kad paspartintų realius teigiamus pokyčius Jūsų šalyje?
Esame labai dėkingi prezidentui B. Obamai, kad jis bando padėti Kubos žmonėms. Vienas iš pagalbos būdų – perlaidos, kurias salos gyventojai gauna iš Amerikoje gyvenančių artimųjų. Savaime suprantama, vyriausybė irgi tuo naudojasi, tačiau net ir pinigai, kurie galiausiai pasiekia kubiečius, padeda jiems išgyventi.
Būtent iš šių perlaidų kubiečiai galėjo įkurti parduotuvėles ir pradėti smulkųjį verslą.
Tiesa, ši ekonominė reforma nuo gruodžio 31-osios vėl atšaukiama. Visas parduotuvėles teks uždaryti – toks buvo Raulio Castro sprendimas.
Mums labai svarbu, kad kitos laisvę ir demokratiją mylinčios šalys ir ketinantieji investuoti Kuboje palaikytų ryšį ir mokėtų atlyginimus tiesiogiai tiems žmonėms, kurie jiems dirba, o ne Kubos vyriausybei, nes ji viską įsidėtų sau į kišenę.
Kubai reikia laisvės ir tikrų pokyčių, ir mes suprantame, kad tai pasiekti gali tik patys kubiečiai. Tačiau mums tikrai reikia demokratiškų šalių pagalbos, kad pagaliau iškovotume laisvę.
Tai jūs nemanote, kad galbūt padėtų kažkokios papildomos ekonominės sankcijos, kažkokios ekonominės priemonės?
Dabar kai kurios Europos Sąjungos šalys nori užmegzti su Kuba ekonominį bendradarbiavimą, tačiau pradėti reikėtų ne nuo to. Ekonominis bendradarbiavimas nepalies eilinių Kubos žmonių – jis bus naudingas tik vyriausybei, kuri tik laimės dar daugiau laiko, kad įtvirtintų savo valdžią ir dar labiau sustiprintų represijas.
Visame pasaulyje į Kubą turėtų būti rodoma pirštu kaip į šalį, kuri negerbia žmogaus teisių. Kuboje visų pirma reikia kovoti su nebaudžiamumu ir reikalauti, kad pagaliau nebeliktų represinės policijos įpročio smurtu tramdyti žmogaus teisių aktyvistus. Tik tada kitų šalių vyriausybės turėtų pradėti kalbėti apie ekonominį bendradarbiavimą.
