Žmonėse štai kalbama, kad Lietuviai - pikta tauta. Visiems visko pavydi, kenkia, siekia apkalbėti, apkaltinti, apvogti, o štai emigravę tautiečiai šalinasi vieni kitų. Neduok Dieve sutiksi lietuvį, tai gali bėgti neatsisukdamas. Nežinai, kokią armatūrą iš užančio išsitrauks.
Tačiau mes, iš tikrųjų, ne kokie tai hunai, o verksniai ir bailiai. Aš irgi prie jų. Už grubius žodžius dar gali nubausti. Kadangi neturiu privilegijos vadinti kitų garbių ponių ir ponų nemandagiais epitetais, o po to daryti filosofinių išvedžiojimų, tai turiu rėkti tyliai...
Prabudau vieną rytą ir atsiverčiau laikraštį, po to atsidariau internetą, įsijungiau televizorių ir radiją tam, kad pavyktų suprasti, kas gi vis dėlto vyksta. Supratau paprastą dalyką. Tauta turi dvi žvaigždes: Kubilių ir Kedį, kurie sugebėjo, savo darbais ir skandalais suvirpinti Lietuvių širdis.
Vienas nuolat šypsosi televizoriaus ekrane, toliau sau linksmai užsiimdamas tautos genocidu, o kitas tapo ne tik pramogų pasaulio žvaigžde, bet ir pasakų herojumi.
Sėdžiu, pietauju, prieš nosį laikraštis su karstų, paveikslų, bei juodų kaspinų nuotraukomis. Gindamiesi giminaičiai ne tik buvo išvolioti per visą Lietuvą, bet ir išsivoliojo patys. Komiksai, anekdotai, straipsniai sklandė apie naująjį didvyrį po visą Lietuvą. Volioti buvo leidžiama, tai visi ir voliojo. Gal būtų ir nusispjaut,
jei nebūtų taip šlykštu...
Tačiau mano kantrybė trūko, kai "facebook'e" gavau pasiūlymą prisijungti prie grupės gedinčiųjų, gerbiančiųjų tautos didvyrį ir besiruošiančių kovoti! Jei ne su šalies pedofilais, tai bent su vėjo malūnais, kad visi žinotų, jog buvo tas, kuris, nors ir ne pačiais teisingiausiais būdais, vedė tautą į šviesą!
"Kedizmo" manija įsišaknijo taip smarkiai, jog nejučia pasidaro tikrai pikta. Ne dėl žmogaus ar jo poelgių, o dėl mūsų pačių vertybių. Kaimynė juokiasi, jog savo mažametį vaiką jau nebe "raganomis" gąsdina, o "ūsu". Aš irgi nusišypsau. Tauta tarė savo žodį.
Kitas visuomenės dievukas, o gal greičiau tamsusiųjų lietuviškų politinių požemių Hadas - aukštas pareigas užimantis ponas, kuris taip pat susilaukia daug dėmesio. "Kubilizmas" virsta net nebe manija, o siaubu. Pirmieji neramumai prie stiklinių Seimo langų, tarp tokių bereikšmių žemės kirminų kaip mes, taip pat yra palaikomi ir vadinami "garbingu žingsniu". Vykstantys slidūs žaidimai, kaip ir aiškūs visiems, tačiau su "Kubilizmo" pandemija visi susitaiko.
Yra ir tokių, kurie aiškina, jog patys ir renkamės tokius ponus į Lietuviškus garbės sostus, tačiau piktai galiu pridurti: gal aš ir menkas žmogelis, bet nesu debilas.
Jau, matyt, pasiekę ekonominį, politinį ir socialinį dugną galime tik tikėtis, kad nereikės ten labai ilgai ropinėti. Su viltimi galima dar bandyti žvelgti į Lietuvos jaunimą. Jei stotų, eitų, trenktų, gal ir keistųsi kažkas, bet piešiant didvyrio Kedžio komiksus ir emigruojant, mums, paprastiems lietuviškiems runkeliams, nieko nebelieka.
Dažnai kyla filosofinis klausimas, kas durnesni: jie ar mes? Kol tyliai tupime purvinose savo dirvose, tol ir mindo. Apsikrėtę "Kublizimais" ir "Kedizmais" pamirštame, kad vis dar esame žmonės turintys rankas, kojas, pagalius ir poreikius, kaip ir kiti Europos gyventojai. Tačiau vietoje ryžtingų žingsniu gailiai šypsomės.
Pozityvus mąstymas, sako, labai padeda. Geros mintys materializuojasi, tad pabaigai linksmų Lietuvių liūdnas anekdotas:
Ateina Kubilius pas Putiną ir prašo paskolinti pinigų. Putinas jam sako:
- Kam tau ta skola, geriau man Lietuvą parduok.
- Su žmonėmis ar be žmonių? - klausia Kubilius.
- Geriau būtų be... - santūriai sako Putinas.
- Tai gerai, palauk porą metų. Tada jau bus be žmonių.
Stiprybės tiems, kas jau prarado ar baigia prarasti viltį ir ištvermės tiems, kurie tiki, jog žemėje jie vis dar žmonės.
Skaitytojas
