Nors dviračių turizme premjeras Andrius Kubilius turi tam tikrų pasiekimų, tačiau ne apie dviračių lenktynes suksis šio komentaro ašis. Polinkis minti dviračio pedalus gali būti įdomi psichoanalitinės biografijos detalė, tačiau iš tiesų Lietuvos politika srūva taip greitai ir taip chaotiškai, kad nelieka laiko ne tik rimtoms biografijoms, bet ir mikliai pamirštamos net enciklopedinės politikų biogramos. Tikėkime, kad šitaip nenutiks A. Kubiliui.
Taip jau susiklostė, kad lietuviškojoje viešumoje tapo įprasta aptarinėti svarbiausių politikų elgesius, kai jie, kurį laiką nulipę nuo valstybės gyvenimo scenos, vėl ant jos užsiropšdavo. Dar neturėjome užmiršti komentarų apie antrąjį G. Vagnorių. Buvo panašių palyginimų ir apie A. M. Brazauską, kai jis po prezidentavimą sekusios pertraukos vėl iš nepartinės būsenos grįžo į ekskomunistų partijos pirmininkus ir į aktyvią politiką. Nenuilstantys V. Adamkaus kritikai beveik nuolat pabrėš skirtumus tarp pirmosios ir antrosios Prezidento kadencijos. Tai kodėl negalėtume kelti klausimo apie A. Kubiliaus numerį – pirmas jis ar antras.
Galime nelaukdami valdančiosios koalicijos šimtadienio pradėti skaičiuoti panašumus ir skirtumus to premjero, kuris Rusijos kadaise krizės metu konservatorių Vyriausybės pritrepsėtą ir pridirbtą politinį lauką turėjo kuopti it Augijaus arklides, ir to premjero, kuris po ilgų užsisėdėjimo parlamentinėje opozicijoje metų, vėl – dabar jau naujos krizės sąlygomis – perėmė Vyriausybės vairą.
Pirmojo Kubiliaus charakteristikas nesunku surašyti. Tai liečia pasibaigusią praeitį, kurios rezultatai yra aiškūs. Net jei tuometiniam premjerui A. Kubiliui nebuvo duota laiko suvaidinti politinio Heraklio vaidmenį iki pat galo (baigėsi konservatorių viešpataujamo Seimo kadencija), tačiau jis pasirodė gerai, jo dviratininko patirtis važiuoti vienam arba dviese nepakenkė. Jis nemetė kelio dėl takelio, padoriai išsisuko nuo politinės korupcijos pagundų, pradėjo daryti gerus darbus ir net nebuvo apkaltintas dėl ankstesnių savo bendrapartiečių, ypač G. Vagnoriaus Vyriausybės eibių. Geriausia, kas išliko atmintyje iš tų laikų, - tai drąsūs biurokratijos aparato saulėlydžio komisijos žingsniai, palikę liberalios demokratijos šalininkams bent jau viltį, kad Lietuva nebūtinai turi būti toliau Vilniaus nieko nematančių biurokratozaurų ir naujojo verslo ryklių dvaru. Kurį laiką net opozicijoje A. Kubilius išlaikė tokią pozityvią inerciją ir net buvo aptikęs antrąją Lietuvą: nuskurdintą, pažemintą, nusivylusią, pagiežingą ir neapkenčiančią. Lietuvą, kuriai leidžiama susimokėti mokesčius už Vilniaus grožybes ir fejerverkus, rodomus per televiziją.
Po gan netikėtos konservatorių (dabar jau krikščionių-demokratų) pergalės ne vienam, ir tikrai šių eilučių autoriui, atrodė, kad pirmojo A. Kubiliaus patirtis ir jo tapatybė pratęs Lietuvai naudingą egzistenciją. Saulėlydis turės ateiti tam išsipūtusiam, brangiam ir tautą žeminančiam centriniam administravimui, bus imtasi ryžtingo valstybės valdymo išlaidų ir aparato mažinimo, prasidės individo teisių ir pagarbaus įgalumo puoselėjimo veiksmai, atsiskleis visuomenės formavimosi resursai. Visam tam gerą foną turėjo suteikti blogas, gal net fatališkas G. Kirkilo viešpatystės palikimas, nuo ištuštinto valstybės iždo iki Leo LT parduotos ateities. Turiu omeny tą aplinkybę, kad, skirtingai nuo pirmojo premjerystės epizodo, A. Kubiliaus dabar laukė svetimų kiaulysčių palikti pėdsakai, neabejotina nuėjusių politikų kaltė, kuri neturi slėgti sąžinės, kurią nuolat galima rodyti liaudies masėms ir demonstruoti kovos su blogiu ryžtą. Žodžiu, tai regėjosi it palankios aplinkybės, atveriančios teigiamam Lietuvos herojui sunkios kovos ir šlovės vartus.
Žinoma, realistai turėjo matyti ir esminius naujos Vyriausybės darbo sąlygų skirtumus. Pirmame epizode šalia A. Kubiliaus nebuvo nei socdeminio-konservatoriško-krikdemiško stebuklo R. Dagio vienoje pašonėje, nei A. Valinsko marionečių teatro – kitoje. Dabar taip yra ir nieko nepadarysi. Tačiau kuomet A. Kubilius, pamiršęs Leo LT aferos pasekmes, ėmė komentuoti naujos Energetikos ministerijos steigimą ir mokesčių didinimą, nebekilo abejonių dėl to, kad ne biurokratų skaičiaus ir valdžios išlaidų mažinimas, bet smulkiojo ir vidutinio verslo naujas apmokestinimas jam regisi antikrizinės strategijos ašimi. Visa ko viršūnė buvo automobilių – be didelio skirtumo, kam priklausančių – apmokestinimas. Nežinia, kas A. Kubiliui pūstelėjo į ausį šią idėją ir ko iš tiesų siekė tas pūstelėtojas. Viena aišku, kad premjeras pamiršo šauniojo kareivio Šveiko nuotykius ir nesuprato, kad automobiliai posovietiniams lietuviams yra tas pats, kas buvo alus XX amžiaus pradžios čekams. Kitaip būtų supratęs, kodėl Šveikas neabejojo, kad padidinusi alaus kainas vyriausybė turi gėdingai žlugti. Galim neabejoti, kad net kalbos apie automobilių apmokestinimą jau privertė masę lietuvių išmesti iš galvos visokias G. Kirkilo aferas su didžiuoju kapitalu, o pradėti skaičiuoti dienas, likusias A. Kubiliaus Vyriausybei.
Iš tiesų Vyriausybės šimtadienio tradicijas reikia gerbti ir palaukti, kol išryškės naujos politikos kontūrai. Tačiau nelaužo šios taisyklės paprastas teiginys, kad dabartinis premjeras dėl įvairių priežasčių tikrai nėra tas pats politikas, kuris kadaise padėjo Lietuvai nesugniužti Rusijos krizės vėjyje. Todėl ir linkstu prie teiginio, kad šiandien prie Vyriausybės vairo stovi antrasis A. Kubilius. Kadangi niekas visko nežino, tai ir šioje vietoje neatmeskime prielaidos, kad šios permainos (pirmiausia paties A. Kubiliaus permainos) nebūtinai veda akligatvin. Bent jau yra vilties, kad nepakliūsime ten per šimtą dienų.
