Kazachstanas nelaiko savęs Azijos dalimi. Jame kalbama tik apie Euroaziją, nes valstybė vienodai orientuojasi tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Nors tik 12 proc. šalies teritorijos, prilygstančios visai Vakarų Europai, yra Senajame žemyne, europietiškoji krytis yra prioritetinė. Be to, šioje šalies dalyje yra didžiausi naftos ir dujų telkiniai.
Kazachstanas laiko save kryžkele tarp Rytų ir Vakarų, vieta, kur susikerta įvairios kultūros ir tendencijos. Todėl šis kraštas yra ir Europos bei Azijos organizacijų narys, o tai leidžia jam prisidėti prie pasaulio problemų sprendimo.
Pernai rugpjūtį buvo priimta valstybinė programa "Kelias į Europą 2009-2011 metams". Ja siekiama stiprinti šalies intregraciją į Europą (Kazachstanas palaiko dvišalius santykius su kiekviena Europos valstybe, bendradarbiaudamas su ja energetikos, transporto, prekybos ir technologijų srityse). 2010 metais Kazachstanas pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, t. y. metais anksčiau nei Lietuva, ir jau paskelbė, kad jo prioritetai bus bendradarbiavimas ekonomikos bei ekologijos srityse, tranzito ir transporto klausimai, taip pat tolerancijos skatinimas.
Tolerancija visur ir visada
Kazachstanui kaip nepriklausomai valstybei dar nėra nė 20 metų. Istoriniu mastu tai labai trumpas periodas, tačiau kazachai teigia, kad jiems tai - era, ši tauta visada svajojo apie nepriklausomybę ir per tuos ne visai du dešimtmečius sugebėjo sukurti visiškai naują valstybę.
Vis dėlto daugiau kaip 100 metų priklausymo Rusijai palikimas juntamas visur (dar XVIII amžiuje kazachai, kovoję su Oiratų chanatu, paprašė Rusijos pagalbos. XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje tai baigėsi kazachų prijungimu prie Rusijos). Kaip didžiausias šalies kaimynės palikimas išliko rusų kalba, ji laikoma oficialiąja šalies kalba ir vartojama lygiagrečiai su valstybine kazachų kalba. Rusų kalbai toks statusas suteiktas todėl, kad tarpusavyje galėtų susikalbėti daugiau kaip 100 šalyje gyvenančių tautų atstovai, tarp kurių, 2008 metų surašymo duomenimis, buvo ir 6229 lietuviai. Todėl nuolat rusiškai kalba šalies prezidentas, ministrai, parlamento nariai, rusų kalba rodoma daug laidų per televiziją, o nemažai ypač miestuose gyvenančių kazachų šią kalbą moka geriau nei gimtąją ir tarpusavyje bendrauja rusiškai.
Tokia tolerancija lėmė, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai buvusioje socialistinėje respublikoje nekilo nė vieno kruvino konflikto, ir kazachai iškart ėmėsi kurti nepriklausomą valstybę. Palengva ir kazachų kalba įgyja vis daugiau teisių - jos nemokantis žmogus jau nebegauna darbo valstybinėje įstaigoje, atsiranda vis daugiau vietų, kur užrašai - tik kazachų kalba, po truputį, nors gana lėtai, atsisakoma rusiškų pavardžių priesagų -ovas, -ova, ir pavardės, ypač mažųjų kazachų, skamba taip, kaip skambėjo šimtus metų.
Kazachstanas - pasaulietinė valstybė. Nors statomos auksu žėrinčios mečetės ir švenčiamos islamo šventės (valstybinėmis šventėmis paskelbtos ir didžiosios stačiatikių šventės), gatvėse merginos dėvi trumpus sijonus ir atviras sukneles, galima pamatyti besibučiuojančių porų. Miestuose gyvenančios kazachės gana emancipuotos, nors šioje šalyje dar neįsivaizduojama, kad moteris galėtų tapti prezidente arba gynybos ministre.
Astanoje ir Almatoje - europietiška architektūra ir pasaulinė kultūra. Šiuose miestuose Rytų prabanga derinama su Vakarų praktiškumu, noriai perimamas europietiškas patyrimas, siekiama novatoriškumo ir kūrybiškumo. Kazachai ypač stengiasi panaudoti europietiškas technologijas ir darbo našumą, europietiškos vadybos ir darbo kokybės, kuri dar ne visur yra gera, pricipus. Į Kazachstaną kviečiami ekspertai iš Europos, o kazachų verslininkai skverbiasi į Europą ir stengiasi ten ilgam įsitvirtinti.
Kazachstanas - turtinga šalis, turinti daugybę įvairiausių iškasenų, iš kurių pačios svarbiausios - nafta ir dujos, atveriančios šiai valstybei kelią į visą Euroazijos regioną. Už naftą ir dujas gaunami pinigai leidžia sparčiai modernizuoti valstybę ir kurti ambicingas programas, nors tarp Astanos ir Almatos bei likusių šalies regionų
skirtumas dar gana didelis. Šiuose miestuose atsirado labai turtingų, puikiai apsirengusių žmonių, nors ne visi jie dorai susikrovė savo turtus.
Krizės pasekmės
Prasidėjus pasaulio krizei smarkiai sumažėjo naftos ir dujų paklausa bei kainos, tai skaudžiai atsiliepė šalies ūkiui. Valstybės pajamos sumažėjo daugiau kaip 20 proc., smarkiai išaugo nedarbas (nors į Kazachstaną iš aplinkinių valstybių vis dar plūsta darbo ieškantys žmonės), krito nacionalinės valiutos - tengės - kursas. Šiuo metu Kazachstane bandoma stabilizuoti krizės pasekmes ir šalies finansų sistemą bei gelbėti bankus, didžiulė parama yra numatyta smulkiajam ir vidutiniam verslui remti, tačiau dėl didelės korupcijos nemaža lėšų dalis nusėda privačiose kišenėse.
Kazachstane jau parengtas "Naujas planas" siekiant ir toliau modernizuoti šalį, jame taip pat numatyta strategija pokriziniam laikotarpiui. Žadama, kad jau 2010 metais atlyginimai ir pensijos pakils 25 proc., tai leis padidinti gyventojų perkamąją galią (šiuo metu net moderniuose prekybos centruose lankosi labai mažai žmonių). Siekiant gyventojus aprūpinti darbu, skiriama pinigų mokykloms ir ligoninėms renovuoti, tiesiami platūs keliai, kad valstybė galėtų tapti tranzito koridoriumi tarp Europos ir Azijos. Vienas svarbiausių tikslų yra ir naftos perdirbimo gamyklų statyba, nes milžiniškus naftos išteklius turinčioje valstybėje kol kas yra tik trys naftos perdirbimo gamyklos, taip pat siekiama, kad būtų daugiau dirbamos žemės.
Dabartiniai sunkumai kazachams ne naujiena. Gili krizė buvo apėmusi šalį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai dar tik kūrėsi nacionalinė valstybė. To paties dešimtmečio pabaigoje prasidėjus Azijos finansų krizei ir naftos kainai Kazachstane nukritus iki 9 dolerių už barelį, nebuvo iš ko mokėti atlyginimų ir pensijų. Dabar šalį krečianti krizė - jau trečioji per trumpą nepriklausomybės laikotarpį ir kazachai juokauja, kad jei krizės kartosis taip dažnai, jie išmoks jas valdyti ir įgis patyrimo, kaip šių sunkumų išvengti. Be to, jie sako, jog tai proga vyriausybei suprasti, kad kuriant šalies gerovę negalima kliautis tik naudingųjų iškasenų eksploatavimu, laikas imtis ir apdirbamosios pramonės.
Gaires nurodo prezidentas
Nursultanas Nazarbajevas valdo šalį nuo 1989 metų, kai jis tapo pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, o po metų - prezidentu. N.Nazarbajevas juo buvo išrinktas ir Kazachstanui tapus nepriklausoma valstybe. Opozicija kaltina prezidentą sutelkus savo rankose per didelę valdžią, tačiau šis atkerta, kad jo galutinis tikslas - demokratija ir kad šalyje nesant stiprios valdžios valstybė atsidurtų pavojuje. Šalyje niekas nevyksta be N.Nazarbajevo žinios ir imantis kokio nors darbo pirmiausia pacituojama, ką apie tai pasakė valstybės prezidentas. Birželio pabaigoje šalyje pasirodė gausiai iliustruota knyga "Norsultanas Nazarbajevas - nepriklausomos valstybės įkūrėjas", skirta plačiajai skaitytojų auditorijai, nes iki tol apie asmeninį šalies vadovo gyvenimą nebuvo kalbama. Tai pirma tokio tipo knyga Kazachstane. Joje papasakotas paprasto piemens sūnaus gyvenimas - nuo paprasto metalurgo iki valstybės vadovo.
70-mečio prezidento galvoje tebeknibžda daugybė įvairiausių sumanymų, kaip paversti šalį modernia valstybe, o kiekvieną jo projektą siekiama paversti tikrove, net jei jis ir labai ambicingas - taip gimė naujoji šalies sostinė Astana, taip imta masiškai sodinti medžius ten, kur jie niekada neaugo, arba kur žemė po sovietų laikų eksperimentų virto vėjo pustoma dykuma. Šis nepaprastai brangus ir darbo imlus projektas taip pat virsta tikrove, nes jį asmeniškai kuruoja pats prezidentas. Galbūt dėl to dauguma kazachų nė neįsivaizduoja, kad jų šalį galėtų valdyti kas nors kitas. "Būtų gerai, jei N.Nazarbajevas paskirtų savo įpėdinį, kaip Borisas Jelcinas paskyrė Vladimirą Putiną, kuris tęstų jo pradėtus darbus", - nuoširdžiai sako teisininko ir politologo išsilavinimą turintis, bet privačiu krovinių vežimo verslu besiverčiantis 34 metų Aidaras.
Palmyra KRUPENKAITĖ , specialiai LŽ iš Astanos
