Vitalija Jalianiauskienė
Šiaulių krašte yra ypatinga traukos vieta, kurią jau aplankė milijonai žmonių, – ant Jurgaičių piliakalnio nuo seno stūksantis ir iš tolo matomas Kryžių kalnas. Šiemet paskutinį liepos sekmadienį į Kryžių kalną, kaip ir kiekvienais metais tokiu metu, buvo suplaukę tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio – vyko garsieji Kryžių kalno atlaidai.
Stebuklas vidury laukų
Tiems, kurie pirmą kartą rengiasi apsilankyti Kryžių kalne, galima tik pavydėti. Juk jų dar laukia tas nepaprastas jausmas, kurį patiria bene kiekvienas, pirmą kartą vidury plačių laukų išvydęs neįtikėtiną stebuklą – kalvą, išpuoštą pačiais įvairiausiais kryžiais.
Mediniai, akmeniniai, iš vielų, metalo, skardos, siūlų, popieriaus, stiklo ir kitų medžiagų padaryti ir į šį kalną atvežti kryžiai – žmonių viltys, svajonės, padėkos, prisiminimai, jų pagarba ir tikėjimas. O nuo tokių iškilių jausmų ir erdvė darosi ypatinga – ramybe bei išsipildymu dvelkianti ir pirmą kartą į ją patekusiams iš karto plačiai atsiverianti.
Net iš anksto žinantiems, ką pamatys, jaudulio išvengti nepavyksta. Kopiant į kalną laiptais, vaikštant siaurais takeliais, skaitant užrašus ant kryžių lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių ir kitomis kalbomis aiškėja – iki šios ypatingos vietos verta keliauti net šimtus kilometrų.
Ką ten šimtus, – į Kryžių kalną veda tūkstančiai kilometrų iš viso pasaulio: Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos ir net Japonijos. Šios ir kitų Rytų šalių turistai pastaruoju metu itin dažni svečiai Kryžių kalne – hieroglifais išrašytų kryžių čia jau stovi ne vienas.
Mums nesuprantamais ženklais žmonės taip pat dėkoja Aukščiausiajam, garbina jį, prašo pagalbos.Kuo toliau, tuo daugiau viso pasaulio žmonių plūsta į nelabai didelį, pailgą, per vidurį įdubusį Kryžių kalną, liudijantį pagarbą ir ištikimybę Kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo žmones.
Kryžių kalno atlaidai
Šiemet Kryžių kalno atlaiduose tarp maldininkų būta ir gausaus būrio panevėžiečių. Nepabūgę svilinančio karščio, kai kurie įsijungė ir į piligrimų žygio dalyvių gretas, nuo Šiaulių katedros iki Kryžių kalno maždaug dvylika kilometrų ėjo pėsčiomis, nešė kryžių, meldėsi.
Tie, kurie negalėjo tiesiogiai dalyvauti Kryžių kalno atlaiduose, visas iškilmes galėjo stebėti televizoriaus ekrane.
Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Kristina Duseikaitė sakė, kad Kryžių kalnas yra valstybinės reikšmės kultūros paveldo objektas. Ir kad Kryžių kalno atlaidai po pertraukos sovietmečiu vėl buvo atgaivinti jau po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo.
Istorija byloja, kad pirmoje 20 amžiaus pusėje gausybę maldininkų sutraukdavę Kryžių kalno atlaidai vykdavo per Karmelio kalno Dievo Motinos (Škaplierinės) šventę liepos mėnesį. Po popiežiaus apsilankymo atlaidai pradėti rengti kitą šio mėnesio dieną – paskutinį liepos sekmadienį.
Nors Kryžių kalno atlaidai jau turi susiformavusias naujas tradicijas, nepamirštamos ir senos šventimo formos. Rengiamas piligrimų žygis, nešamas ir statomas kryžius, vyksta krikščioniškos muzikos koncertai. Pagrindinę atlaidų dieną, sekmadienį, šventas Mišias aukoja suvažiavę Lietuvos vyskupai, atvyksta apaštališkasis nuncijus.
„Kryžių kalnas yra žmogaus tikėjimo patirties – prašymo ir dėkojimo vieta. Yra daugybė liudijimų, kuriais pasidalija Kryžių kalno lankytojai, kad Dievas atsakė į jų maldas, davė gyvenimo kryptį ir sustiprinimą“, – taip rašoma apie Kryžių kalną.
Griovė buldozeriais
K. Duseikaitė pasakoja, kad rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmą kartą paminėtas 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius dvarų apraše teigė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių.
Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“
XX a. pradžios lietuvių spaudoje, remiantis surinktais senų žmonių pasakojimais, rašyta apie vadinamuosius apžadų kryžius, minėti ligoniai, einantys pasimelsti į šį kalną, keliais apvaikščioti kryžius, apeiti ten įrengtą Kryžiaus kelią.
Sovietmečiu buvo griežtai draudžiama ant šio kalno statyti kryžius, žmonės, norėję toje vietoje pabūti, pasimelsti, buvo vaikomi ir net baudžiami. 1961 m. kalnas ir kryžiai bandyti sunaikinti buldozeriais, dar kelis kartus ir kalnas, ir kryžiai buvo naikinami, griaunami, atkertami į kalną vedantys keliai.
Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centro vadovė sakė, kad vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Tačiau kuo smarkiau kalnas buvo neigiamas, tuo labiau žmonės jį garbindavo, statydavo ant kalno vis naujus kryžius.
Vyskupijos širdis
K.Duseikaitė siūlė pasidomėti ir dar tolimesne kalno praeitimi. Apie Kryžių kalną išleistame leidinyje pasakojama, kad viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta Kula. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. ir kalnas ilgai stovėjo plikas.
Žmonės tą kalną vadino Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu. Pasakojama, kad daug kryžių ant kalno pastatyta 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Caro valdžia draudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, todėl rinktasi atokesnė vieta.
Tarpukariu kalnas ypač suklestėjo, daug žmonių čia ateidavo melstis, būdavo aukojamos šventos Mišios. Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, atgimė ir Kryžių kalnas. Tikinčiųjų statomi kryžiai kalne greitai nebetilpo, jie pradėti statyti papėdėje.
„Svarbiausias įvykis Kryžių kalno istorijoje, išgarsinęs jį visame pasaulyje, – popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 metų rugsėjį. Šventasis Tėvas meldėsi Kryžių kalne, aukojo šv.Mišias prie kalno pastatytoje koplyčioje ir kreipėsi į susirinkusią didžiulę tikinčiųjų minią.
„Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose“, – pasakojo centro vadovė. Kryžių kalne jis meldėsi: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“
Pamoksle popiežius Jonas Paulius II nuoširdžiai prisipažino ilgai laukęs dienos, kai galės aplankyti šį kalną, prieš šventas Mišias ir po jų popiežius kopė į jį pasimelsti ir apžiūrėti nepaprastai įspūdingo kryžių miško – Dievo meilės žmonijai liudijimo. Per 300 m nuo Kryžių kalno nutolusi stūkso popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą primenanti koplyčia, tapusi svarbiu šios vietovės akcentu.
Naujas Kryžių kalno istorijos puslapis atverstas įkūrus Šiaulių vyskupiją – Kryžių kalnas tapo tarsi Šiaulių vyskupijos širdimi, o vyskupas Eugenijus Bartulis atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą.
Stebuklinga galia
Pasakodama apie Kryžių kalną Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centro vadovė siūlo susipažinti ir su Balio Buračo parašytu, 1930 m. išspausdintu pasakojimu.
Jame teigiama, neva vieno žmogaus vienturtė dukra sunkiai sirgusi ir niekas negalėjęs jos išgydyti. Vieną naktį budėjęs prie sergančios dukters žmogus užmigo ir sapnavo moterį šviesiais drabužiais, sakančią: „Žmogau, tu nori, kad tavo dukrelė pasveiktų, tai tu turi padaryti medinį kryžių ir pats jį nunešti į Pilies kalną ties Meškuičiais ir ten jį pastatyti – nuo to duktė pasveiks“.
Tai pasakiusi moteris dingo. Dėl dukros ligos sielvartaujantis tėvas padarė kaip patartas – padirbo gražų kryžių. Nešti jį į kalną silpnos sveikatos žmogeliui buvo labai sunku, bet jis vis tiek pastatė ant kalno pirmąjį kryžių.
Grįždamas namo, pusiaukelėje susitiko ateinančią pasitikti sustiprėjusią dukterį – kai tik tėvas su kryžiumi išėjo, dukters sveikata ėmė gerėti. Kai tik žmonės sužinojo apie stebuklingą įvykį, ir patys ėmė Pilies kalne kryžius statyti, sveikatos ir laimės prašyti.
„Tokiu būdu atsiradę čia iš įvairių Lietuvos vietų sunešti kryžiai. Nors vėjai, audros daugybę kryžių išlaužo, tačiau tiek daug kryžių lyg tankiame miške medžių priaugę. Dėl to šis kalnas visoje Lietuvoje ir yra žinomas,“ – rašė B. Buračas.
Žinomas šiaulietis Vilius Puronas knygelėje apie Kryžių kalną perpasakojo kai kuriuos liaudies pasakojimus apie tai, kas šiose vietose dėjosi po 1863 m. sukilimo. Muravjovas Korikas ant šio kalno buvo įrengęs tarsi koncentracijos stovyklą, aptvertą spygliuota viela, kurioje mirė apie 1000 sukilėlių. Likusių 11 gyvų jaunuolių surakintus grandinėmis nuvarė į Šiaulių kalėjimą. Iš ten po vieną vesdavo mirti. Anot V.Purono, žmonės pasakodavo, kad vakariniame Kryžių kalno šlaite, kairiojoje įėjimo pusėje, yra palaidoti 4 ten sušaudyti sukilėliai, vietiniai žmonės, tarp jų ir du broliai.
