Krymas, kurį Rusija nori prijungti prie savo teritorijos nepaisydama Ukrainos ir Vakarų, labai ilgai buvo įkvėpimo šaltinis rusų kultūroje – šis uolėtas Juodosios jūros pusiasalis yra susijęs su virtine kultiniais tapusių rusų romanų, filmų ir meno kūrinių.
Rusų menininkams, rašytojams ir kino kūrėjams Krymas yra fantazijos ir meilės nuotykių – uždraustų ar kitokių, - ilgų karštų vasarų, kelionių per paslaptingus kalnus ar paprasčiausiai pabėgimo nuo sovietinių laikų pilkumos vieta.
Rusijos kultūroje seniai gyvas ilgesys Krymui, kurį Ukrainai 6-ajame dešimtmetyje perdavė SSRS lyderis Nikita Chruščiovas.
Daugiau kaip 80 Rusijos kultūros žvaigždžių trečiadienį pasirašė atvirą laišką, kuriuo remiamas prezidentas Vladimiras Putinas ir kuriame sakoma, kad Rusija ir Krymas visuomet buvo sujungti „bendros istorijos ir šaknų, mūsų kultūros, mūsų pamatinių vertybių ir kalbos“.
Nuviliotas nuo Maskvos
Rašytojas Antonas Čechovas paskutiniais savo gyvenimo metais daug laiko praleisdavo Krymo kurorte Jaltoje - taip vildamasis prailginti savo gyvenimą, nes žinojo, kad serga tuberkulioze.
A.Čechovo apsakyme „Dama su šuniuku“ (Dama s sobačkoi) Ana Sergejevna viena leidžia atostogas Jaltoje, toli nuo savo nuobodaus vyro, ir susipažįsta su maskviečiu Dmitrijumi Gurovu, kuris panašiai vengia savo žmonos. Suviliojęs Aną, jis beširdiškai šlamščia arbūzą.
Kitoje įsimintinoje scenoje meilužiai pasigauna karietą, nuvyksta į netoliese esančią Oreandą ir žvelgia žemyn į jūrą, kurios monotoniškas garsas A.Čechovui primena, kad Visata gyvens toliau ir kad ji yra abejinga mūsų gyvenimui ir mirčiai.
Šiais laikais turtingi rusai laukia eilės nusipirkti romantiškus jūros peizažus, nutapytus Feodosijoje Kryme gimusio Ivano Aivazovskio. Vienas jo paveikslų 2012 metais aukcione „Sotheby's“ buvo parduotas už 5,2 mln. dolerių.
Vienas originaliausių sovietų rašytojų, Aleksandras Grinas, kuris buvo Maksimo Gorkio protežė, nusigręžė nuo visų socialistinio realizmo dogmų ir rašė apie įsivaizduojamą pasaulį, sukurtą aiškiai pagal Krymą, kur jis iš pradžių gyveno Feodosijoje, o paskui - Senajame Kryme.
Tarp jo apysakų yra „Raudonos burės“ (Alyje parusa) ir „Bėgančioji bangomis“ (Beguščaja po volnam), kuriose aprašomas idealizuotas kilnumo, nuotykių ir grožio pasaulis su burlaiviais ir karnavalais vingiuotose gatvelėse.
Sevastopolio gynimas 1942 metais, per Antrąjį pasaulinį karą, yra pavaizduotas apokaliptiniame sovietiniame paveiksle, kuris dabar įkvepia daug parodijų. Tačiau jį nutapęs Aleksandras Deineka yra sukūręs ir švelnesnių Krymo versijų – idiliškų scenų su įdegusiais, poilsiaujančiais ir lėktuvus žydrame danguje stebinčiais vaikais.
„LAUKINIAI“ TURISTAI
Sovietinėje kultūroje Krymas buvo vieta, kur žmonės galėdavo atsipalaiduoti, kuri nebuvo tokia tvarkinga, kaip, pavyzdžiui, Sočio kurortas.
Žmonės dažnai atvykdavo kaip „laukiniai turistai“, stovyklaudavo ar nuomodavosi privačius kambarius, o ne gyvendavo savo darboviečių sanatorijose ar viešbučiuose.
1963 metų komedijoje „Trys plius du“ (Tri plus dva) trys jaunuoliai automobiliu „Volga“ atvažiuoja stovyklauti į nuošalią Krymo pakrantę ir randa savo vietą užimtą dviejų pasivaidyti mėgstančių, bet žavingų merginų. Nė viena stovykla nenori niekur kraustytis ir bando sudaryti „priešininkams“ nepakeliamas sąlygas, bet gražių merginų ir jaunų, laisvų vyrukų karas ilgai negali tęstis.
Rūstesnė nesezoninės Jaltos nuotaika perteikta kultiniame 9-ojo dešimtmečio filme, Sergejaus Solovjovo „Assa“, kur du dėl veikėjos meilės besivaržantys vyrai meta vienas kitam iššūkį plaukti toli į pavojingai šaltą jūrą.
Tas filmas yra pirmas charizmatiškosios roko žvaigždės Viktoro Cojaus pasirodymas ekrane. Ten jis dainuoja dainą „Noriu permainų“ (Choču peremen), kuri tapo vienu „perestroikos“ himnų.
Posovietinis kinas taip pat vaizdavo Krymą, pavyzdžiui, Boriso Chlebnikovo ir Aleksejaus Popogrebskio 2003 metų „Koktebelyje“ (Koktebel) tėvas ir sūnus, kuriems iš buvusio gyvenimo Maskvoje neliko nieko, prekiniais vagonais ir pėsčiomis keliauja prie jūros, kur tikisi pradėti naują, laimingą gyvenimą.
Labiau pagrindinei srovei priskiriamas Pavelo Čuchrajaus 2004 metų hitas „Vairuotojas Verai“ (Voditel dlia Very) pasakoja apie N.Chruščiovo laikų „atšilimą“, apie vairuotoją, kuris dirba sovietų generolui, turinčiam vasarnamį netoli Sevastopolio. Vairuotojas, jaunas kadetas, užmezga santykius su neįgalia generolo dukra Vera ir yra ne savo noru įtraukiamas KGB sąmokslą.
Siurrealistinėje muzikinėje Sergejaus Lobano 2012 metų kino komedijoje „Šapito šou“ veikėjai atvykę į pajūrį taupo gyvendami itin paprastame kambaryje. Jie šokinėja nuo uolų ir žiūri keistą cirką su keistais Cojaus ir Marilyn Monroe (Merilin Monro) antrininkais.
Vienas jų kankinasi iš meilės, kitas išgyvena draugų nesupratimą, trečias bando atkreipti tėvo dėmesį, ketvirtas – nori užmegzti naudingus verslo santykius.
