„Nemiegojau visą parą, tad kalbėti tikrai negaliu. Reikia nors kiek pamiegoti ir atsigauti psichologiškai“, – vos rinkdama žodžius dieną po įvykio kalbėjo moteris.
Po keletos dienų ji sutiko pasidalinti savo patirtimi iš kruviniausių šaudynių per visą JAV istoriją. „Dirbu padavėja viešbutyje „Four Seasons“, įsikūrusiame tame pačiame pastate kaip ir „Mandalay Bay“, pro kurio langą šaulys šaudė į minią.“
Dirbdama viešbutyje ji net nenumanė, kad vos keletas aukštų žemiau 64 – ių Stephenas Paddockas ruošiasi surengti kruviniausias šaudynes JAV istorijoje. Savo kambaryje jis laikė net 23 ginklų arsenalą. Ir, ko gero, ruošėsi daug didesniam išpuoliui.
„Mūsų viešbutis yra įsikūręs tarp 35 iki 39 aukštų, o šaulys, kaip vėliau paaiškėjo, šaudė iš 32 aukšto“. Nors šaulio kambarį ir Nikolės darbo vietą skyrė vos keletas aukštų, ji teigia šūvių negirdėjusi. Dešimtą valandą baigusi darbą ir palikusi viešbutį kartu savo kolege pastebėjo keistą sujudimą.
„Kartu su kolege eidamos į mašinų stovėjimo aišktelę „Mandalay Bay“ viešbučio vestibiulyje pastebėjome bėgančius ginkluotus apsaugos darbuotojus ir policijos pareigūnus. Susirūpinome, kas galėjo atsitikti. Nusileidę į pirmąjį aukštą pamatėme dar daugiau ginkluotų pareigūnų ir žmonių minią, bėgančią tiesiai į mus. Pajutome, kad kažkas net taip, todėl apsisukome ir pasileidome bėgti link artimiausio apsaugos posto.“
Moteris pasakoja, jog įvykio metu kilo tikra sumaištis. Pasak jos, labai trūko informacijos. Atbėgę į artimiausią apsaugos postą, jos ėmė klausinėti ten dirbusių apsaugos darbuotojų.
„Net patys viešbučio apsaugos darbuotojai nežinojo, kas tiksliai įvyko. Vis dėlto po keletos minučių „Mandalay Bay“ apsauga pranešė, kad buvo šaudoma iš jų viešbučio, tačiau buvo neaišku, kurioje tiksliai vietoje šaudoma ir kiek žmonių šaudė.
Tiesa sakant, tokiai situacijai apsauga nebuvo tinkamai pasiruošusi. Nors, jie darė viską, ką galėjo buvo sunku susigaudyti, ką toliau daryti, ar likti savo vietose, ar bėgti slėptis.
Aš ir dar keletas žmonių užsirakinome apsaugos poste. Vieni mano kolegos slėpėsi spintose, o kiti – užsibarikadavo elektros skydinėse. Mums buvo liepta likti ten, kur esame, kol policija nebaigs tirti pastato, nes vis dar buvo nežinoma, kiek šaulių šaudė ir ar pats pastatas neužminuotas.
Per apsaugos posto kameras pati mačiau, kaip policija ir SWAT komanda (liet. „Specialieji ginklai ir taktika” – aut. pastaba) atidžiai tyrinėjo kiekvieną viešbučio aukštą.“
Kartu su dar dešimčia žmonių Nikolė patalpoje pralaukė beveik dešimt valandų. „Kol viskas pasibaigė, išaušo rytas. Patirtis buvo košmariška. Jaučiausi bejėgiškai nežinodama, kas tiksliai vyksta. Dabar stengiamės visa tai pamiršti, nors daugeliui po įvykio vis dar sunku sugrįžti į darbus, o kai kurie net bijo dirbti pastate.“
Straipsnio autorius Adas Viliušis
