Marafonas buvo sulaikytas, o teismas nutarė jį suimti dviems mėnesiams. Beje, 1989 metais Marafonas už reketą buvo sulaikytas kartu su Kauno nusikalstamo pasaulio įžymybėmis, bet vėliau byloje liko tik liudininku, nes davė tardymui naudingų parodymų. Tad ir dabar prokurorai ėmėsi intensyvios Marafono apklausos ir daug ką sužinojo. Prasidėjo didžiulio nusikaltimų kamuolio narpliojimas, kuris ir atskleidė pareigūnams, kad įkliuvo gan žiauri gauja.
Egzekucija miške
Detaliau prisimenant apie įrodytus nusikaltimus, pirmasis pagal datas yra verslininko Antano V. nužudymas. Šis žmogus vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo prekiauti vaizdo kasetėmis.
1996 metų pradžioje Antanas V. verslo reikalams pasiskolino iš S. Narkevičiaus 100 000 JAV dolerių. Tuo laiku buvo skolinama už tiesiog žvėriškas palūkanas, ir jeigu verslas nors kiek imdavo strigti, atiduoti skolą tapdavo neįmanoma. Taip atsitiko ir Antanui. Iš pradžių verslas sekėsi, ir verslininkas sugebėjo grąžinti 60 000 dolerių. Tačiau kaip tik tuo metu Antanas buvo suimtas, todėl labai nutolo nuo verslo reikalų, o kai grįžo iš įkalinimo, jau buvo priverstas slapstytis nuo kreditoriaus. Bet jeigu nebėgi kur nors į užsienį, tai kiek gi įmanoma Kaune prasislapstyti – nori nenori, teks susitikti. Ir tada pasekmės jau neprognozuojamos. Juk nužudo ir už kelis tūkstančius, tad už tokią sumą tikėtis pasigailėjimo nevertėjo.
Bet Antanas pažinojo Marafoną ir žinojo, kad šis bendrauja su S. Narkevičiumi, todėl paprašė Marafono juodu suvesti, kad galėtų aptarti skolos grąžinimo reikalus. Vieną birželio dieną Marafonas suorganizavo susitikimą Kauno automobilių turguje. S. Narkevičius į turgų atvyko kartu su V. Gembutu. Kai į jų automobilį įsėdo Antanas V., tarpininkas Marafonas nudulkėjo savo keliais, o skolininkas ir kreditorius su draugu - savo. Normalus pokalbis nevyko, nes skolininkas neturėjo nei pinigų, nei jokio turto - praktiškai jokių galimybių grąžinti skolą. Tuomet automobilis su trimis vyrais pasuko Babtų link (Kauno r.) ir netrukus sustojo Puidynės miške.
Prasidėjo egzekucija. S. Narkevičius ir V. Gembutas išrengė Antaną iki pusės, lipniąja juosta surišo jam rankas ir kojas ir ėmė mušti. Daužė be jokio gailesčio – mušė kumščiais, lazda, badė peiliu. Nei aimanos, nei prašymai pasigailėti Antano nebeišgelbėjo. Galų gale V. Gembutas nelaimingajam perpjovė gerklę ir taip užbaigė jo kančias. Užpylę lavoną žemėmis, kankintojai grįžo į miestą ir dar tą patį vakarą apie egzekuciją pasipasakojo R. Baratinskui.
Kad dingo Antanas V., niekas net nepastebėjo. Su žmona jis buvo išsiskyręs ir kartu nebegyveno, o Antano tėvai buvo jau mirę. Niekas šio vyro neieškojo, o apie jo nužudymą, ko gero, niekas ir nebūtų sužinojęs, jeigu ne atsitiktinumas.
Neįregistruotas nusikaltimas
2000-ųjų liepą žmogaus griaučius Puidynės miške aptiko grybautojai ir pranešė į policiją. Į mišką atvykusi operatyvinė grupė pastebėjo, kad palaikai buvę užkasti, tačiau labai negilioje duobėje, todėl, matyt, lapės ar kiti žvėrys juos atkapstę. Netrukus ekspertai nustatė, kad nužudytasis žiauriai kankintas. Ant dešinės rankos riešų ir ant kojų dar buvo rasta lipniosios juostos likučių, taip pat ekspertai nustatė septynių šonkaulių lūžius.
Žinia apie Puidynės miške rastą nužudytą žmogų iškart pateko į kriminalinių įvykių suvestines. Tuo metu, kai ši žinia buvo skelbiama per radiją, prokuroras V. Kakoškinas kaip tik apklausinėjo R. Baratinską. Šis tuo laiku jau davė parodymus ir važinėjo kartu su pareigūnais po tas vietas, kur buvo užkasti lavonai. Išgirdęs pranešimą apie neatpažintą lavoną, Marafonas prokurorui be jokių dvejonių pasakė, kad ten - tikrai Antano V. palaikai. Taip buvo atskleistas net buvęs neįregistruotas nusikaltimas.
Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas neprisipažino nužudę Antaną V., tačiau teismui įrodymų pakako.
Duoklė už apsaugą
Vaistų firmos savininkas Gvidas G. į šių žiaurių budelių rankas pakliuvo 1999 metų vasarą. Jis tuo metu buvo sustojęs Kaune, Partizanų gatvėje, kai prie jo automobilio privažiavo vaistų prekeivį reketuodavę banditai. Jie pareikalavo sumokėti duoklę už „apsaugą“. Kadangi pinigų Gvidas neturėjo, jį vyrai nusivežė į R. Baratinsko žmonos sodo namelį prie Rokų kaimo (Kauno r.). Pirmas, rodydamas kelią, važiavo Marafonas, o iš paskos – V. Čėsna, S. Narkevičius, V. Gembutas ir pats verslininkas pastarojo automobiliu. Kad nematytų kelio, Gvidui ant galvos buvo užmaukšlintas maišas. Sodo namelyje verslininkas buvo nuvestas į rūsį, lipniąja juosta jam buvo surištos rankos bei kojos ir pasakyta, kad jis bus paleistas tik tuomet, kai bus sumokėta duoklė. Persigandęs Gvidas paskambino broliui, ir šis dar tą pačią dieną V. Gembutui ir V. Čėsnai, su jais susitikęs Kaune, perdavė 50 000 litų. Gavę pinigus, banditai auką paleido.
Beje, patys broliai teisme jau „neprisiminė“, kad teisiamieji juos reketavo. Gvidas G. net „neprisiminė“, kad buvo nuvežtas į sodo namelį ir kalinamas rūsyje. Teismas tokius parodymus įvertino kritiškai ir nusprendė, kad abu broliai bijo keršto. Tam teisėjai turėjo pagrindo. Broliai dėl to, kad buvo reketuojami, buvo kreipęsi į „Ekskomisarų biurą“ – tai paliudijo jo darbuotojai.
Pagrobti nepavyko
Marafono gaujos nariai gerai apgalvodavo rezgamus nusikaltimus, bet ir jiems nepavykdavo išvengti nesėkmių. 2000-ųjų sausį jie susitarė pagrobti verslininką Rytį B., vienos įmonės generalinį direktorių. Tam kruopščiai ruošėsi – išsiaiškino jo darbovietę bei gyvenamąją vietą, automobilį, kuriuo važinėja, pasidomėjo, ar jis neturi apsaugos.
Nusikaltėliai direktoriaus laukė kelyje iš Kauno į Šlienavą, prie Girionių kaimo (Kauno r.). R. Baratinskas sekė direktorių ir paskambino S. Narkevičiui, kai tik Rytis B. priartėjo prie pasalos vietos. Tada S. Narkevičius skubiai patiesė ant kelio spygliuotą takelį automobilio padangoms pradurti. V. Čėsna ir V. Gembutas savo automobilyje buvo kiek toliau ir laukė, kada pradurtos padangos privers Rytį B. išlipti iš savo automobilio. Tada planuota įsisodinti šį vyrą į savo automobilį ir, nusivežus į sodo namelį, reikalauti išpirkos. Bet Rytis B., užvažiavęs ant spyglių, kurie pradūrė dvi mašinos padangas, nesustojo ir skubiai nuvažiavo į Šlienavą bei mobiliuoju telefonu išsikvietė apsaugą. Nusikaltėliai dar bandė vytis, sekė automobilį, bet Ryčio B. pagrobti jiems nepavyko, nes kaime buvo daug žmonių.
Marafono gaujai nepasisekė dėl išpirkos pagrobti ir kito verslininko – Zigmo P., kuriam jie jau buvo surengę pasalą Kauną juosiančiame kelyje. Šį verslininką gauja sekė net du mėnesius, tačiau taip ir nerado progos jį pagrobti ir nusivežti į tą patį sodo namelį.
Šie banditai buvo ketinę pagrobti ir buvusį EBSW viceprezidentą Algį P. – šis išliko sveikas ir gyvas, tiktai sužalotu antakiu.
Nužudymas angare
Itin žiauriai Marafono grupuotė, kaip jau minėta, susidorojo su Egidijumi G., pravarde Lašas. Lemtingą akimirką nuo banditų rankos krito ir pastarojo draugas Raimondas K.
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas paskolino Lašui 60 000 JAV dolerių ir nuo to momento ėmė domėtis pastarojo verslu. Kadangi Lašas skolos grąžinti neskubėjo, tik kartą sumokėjo palūkanas, buvo nuspręsta jį nužudyti. Egzekucijos vieta tapo Keleriškių miške (Kėdainių r.) esantis apleistas buvusios sovietinės armijos raketų bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmieji čia atvažiavo V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau – R. Baratinskas ir V. Gembutas, o kartu su jais – ir Egidijus G., kuriam kompaniją palaikė jo draugas Raimondas K. Šis žmogus į banditų pinkles papuolė visai atsitiktinai - jiems jis buvo nereikalingas. Todėl kai visi suėjo į angarą, V. Gembutas iš karto paleido du šūvius iš pistoleto TT į Raimondą. Šis vyras parkrito, o banditas koja užspaudė jam kaklą.
Tuo metu likusieji gaujos nariai pasirūpino, kad niekas iš angaro neišeitų, ir automobilio šviesomis apšvietė įvykio vietą. Išsigandęs Lašas bandė pabėgti, tačiau S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi, ir vyras suklupo. Paskui banditai surakino savo auką antrankiais ir įsisodino į automobilį. Raimondo lavoną suvyniojo į polietileną ir įmetė į V. Čėsnos automobilio bagažinę. Vėliau, parinkę tinkamą vietą, nužudytąjį užkasė. Prieš tai dar pavogė viską, ką tik rado – 6000 litų vertės laikrodį, mobilųjį telefoną, automobilio dokumentus.
Lašą nusikaltėliai nusivežė į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“ (Kauno r.). Namelio rūsyje banditai laikė savo auką surištomis rankomis bei kojomis ir ant kaklo užveržta virve, prievarta girdė alkoholiu ir pasikeisdami saugojo. Taip tyčiodamiesi iš Lašo, grobikai tikėjosi, kad nusigėręs belaisvis praras pusiausvyrą, kris ir pats pasikars. Bet reketininkų auka nepasidavė, beprotiška nervinė įtampa jam neleido apsvaigti, todėl banditai buvo priversti patys imtis kruvino darbo. Balandžio 8 dieną jie savo auką nusivežė į Sausynės miškelį (Kauno r.). Ten V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, po to pastarasis su V. Gembutu pasmaugė Egidijų G.-Lašą ir užkasė. Prieš tai Lašas irgi buvo apiplėštas. Visus jo dokumentus banditai sudegino, o laikrodžius, telefonus, pinigus pasidalijo.
Kruvina Lietuvos mafijos istorija: Kėdainių žudynės (1)
Kruvina Lietuvos mafijos istorija: Kėdainių žudynės (2)
Kruvina Lietuvos mafijos istorija: Kėdainių žudynės (3)
Kitą trečiadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Neįrodyti nusikaltimai
Vytautas ŽUTAUTAS
