Lietuvos mafijos istorija buvo rašoma krauju. Dar ir šiandien daugelis paskutinio praėjusio šimtmečio nužudymų neišaiškinti, tačiau galime džiaugtis bent tuo, kad už grotų ilgiems metams ar net iki gyvos galvos susodinti Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai, Telšių Šiliniai, Vilniaus Januškevičiaus ir kitų gaujų nariai. Jau greitai nuosprendį išgirs ir Kauno Daktarų gaujos vyrai. Keli kauniečiai, kurie irgi turėjo ryšį su Daktarais buvo nuteisti daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tai taip vadinamų Kėdainių žudynių dalyviai. Trys jų nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Šiandien nė vienas iš tų nuteistųjų nelinkęs bendrauti su žurnalistais, tačiau nagrinėjant kitas bylas jų pavardės vis dar paminimos. Štai pernai panašiu laiku Kauno apygardos teisme buvo skaitomas nuosprendis narkotikus platinusiai Antonio gaujai. Tarp teisiamųjų buvo ir Laimis Baratinskas. Jam tuo metu buvo 27 metai. Laimį teismas už grotų pasiuntė 12 metų ir 6 mėnesiams. Tuo metu jo tėvas, 48 metų Ričardas Baratinskas, buvo atlikęs jau 10 metų bausmės Vilniaus Lukiškių kalėjime, kur kali nuteistieji iki gyvos galvos. Taigi, kai tėvas buvo teisiamas, tuo metu Laimis buvo dar tik vos spėjęs apsiplunksnuoti septyniolikmetis, o kai tėvas kartu su sėbrais žudė, Laimiui buvo vos 12 metų. Tačiau paauglys, matyt, jau suprato, kad tėvas sau ir šeimai gerovę kuriasi ne dirbdamas, kaip darė bendraamžių tėvai, o kažką veikdamas vakarais ir naktimis. Ko gero, sūnus galėjo matyti tėvą ir šniaukiantį narkotikus, nes kalbama, kad dar sovietmečiu už vagystes teistas ir Mogiliove (Baltarusija) kalėjęs R. Baratinskas į kvaišalus nespjaudavęs. Net ir jo slapyvardis – Marafonas – yra susijęs su narkotikais. Nusikaltėlių žargonu tai reiškia apsvaigimą.
Ryšys su Daktarais
Už vagystes R. Baratinskas buvo nuteistas kalėti 4 metus, kartu konfiskuojant visą jo turtą, tačiau kalėjo tik pusę šio laiko, nes pagal 1987 metų Amnestijos įstatymą bausmė jam buvo sumažinta. Iš Baltarusijos į Lietuvą Ričardas grįžo kaip tik tuo metu, kai čia jau pradėjo steigtis pirmieji kooperatyvai, kilti nauji verslininkai ir... reketininkai. Vienoje Vilijampolės reketininkų grupuotėje veikė ir Marafonas. Galbūt vėliau jis būtų išaugęs eilinės „torpedos“ marškinėlius, tačiau 1997 metais buvo paslaptingai nužudytas jo „šefas“ Robertas Borchertas, pravarde Karabasas. Šis daug bendravo su Rimantu Ganusausku-Mongolu. Abu buvo neišskiriami draugai, tačiau juos pražudė narkotikai. Visa tai paaiškėjo vykstant Henriko Daktaro gaujos teismui.
Karabasas matė, kaip Daktarai sumušė, peršovė ir tiesiai per balkoną visiems laikams išsitempė kraujais plūstantį Mongolą. Galbūt Karabasas būtų užstojęs savo draugą, tačiau pats Rimantas liepė jam nesikišti, nes, matyt, nemanė, kad Henrikas Daktaras gali duoti įsakymą nužudyti savo giminaitį.
Po Mongolo nužudymo Karabasas „sėdo“ 4 metams. Jis buvo perspėtas liautis vartoti narkotikus ir kalbėti, kad Mongolą nužudė Henytė, nes antraip jam būsią taip, kaip Mongolui. Henytė apskritai nepakentė tų, kurie „sėdėjo ant adatos“, nes šie buvo nepatikimi. Tokie, sulaikyti policijos ir areštinėje palaikyti be narkotikų, prasidėjus „lomkėms“, už kvaišalų dozę galėdavo padaryti bet ką - išduoti net ir tą, kurio šiaip bijojo kaip mirties.
Grįžęs iš kolonijos R. Borchertas, manydamas, kad visos skriaudos jau pamirštos, užsuko į Daktarų restoraną „Vilula“, bet čia buvo sumuštas, įgrūstas į mašinos bagažinę ir nuvežtas į mišką. Kaip paaiškėjo per Daktarų teismą, ten jis virve buvo pririštas prie automobilio ir kelis kilometrus velkamas asfaltu. Galiausiai jam, dar gyvam esant, peiliu buvo nulupta oda.
„Savo vyrą pasiėmiau kaip iš mėsmalės. Pykstu. Jeigu jie pasirinko tokį gyvenimą, tai pasirinko. Bet kodėl reikėjo šitaip sumaitoti žmogų? Neįsivaizduoju, kiek skausmo jam reikėjo ištverti“, – ašarodama ir neatsisukdama į už grotų sėdintį H. Daktarą, teisme kalbėjo Karabaso žmona Janina Borchertienė.
Bet tai buvo jau tada, kai vyko H. Daktaro teismas. O tuomet, pradingus Karabasui, iš jo gaujos likučių Marafonas, garsėjęs tvirtu charakteriu ir mokėjęs labai greitai įgyti pasitikėjimą bei susidraugauti su bet kokiu žmogumi, ir suorganizavo grupuotę.
Kėdainių „karaliukai“
Į tą grupuotę dar įėjo taip pat didele jėga ir stipriu charakteriu pasižymėjęs Vladas Gembutas, turėjęs Geležinio pravardę. Tarnaudamas sovietinėje armijoje, jis buvo tapęs tuometės Leningrado karinės apygardos dziudo čempionu. Vėliau, areštuojant šį tvirto kūno sudėjimo vyrą, jį vos sulaikė keturi „Aro“ pareigūnai.
Tuo metu Kėdainiuose, kaip ir kituose miestuose, klestėjo tradicinės nusikalstamo pasaulio „verslo“ rūšys – reketas, vagystės iš butų, automobilių vagystės. Miestą valdė Rublių klanas ir Ventilio grupuotė. Kadangi jau daugelio jų nėra tarp gyvųjų, tad jų pavardžių neminėsime.
Abi grupuotės buvo pasidalijusios miestą ir apylinkes, tad tarp savęs nekovojo, tačiau kitų konkurentų nepakentė. Manoma, kad kaip tik šių grupuočių nariai susidorojo su buvusiu Kėdainių nusikalstamo pasaulio lyderiu Čiornu. Šis buvo susprogdintas savo namuose.
Plataus masto operaciją Kėdainių policija, pasitelkusi „Aro“ pareigūnus, atliko 1992-ųjų vasarį. Tuomet buvo sulaikyti abiejų grupuočių nariai, o policijos pareigūnai girdamiesi į dešinę ir į kairę dalijo interviu apie pasiektą pergalę kovoje su nusikalstamomis grupuotėmis. Tačiau prabėgo tik šiek tiek laiko, ir ėmė dėtis tuo metu įprasti dalykai: visi grupuočių nariams pateikti kaltinimai griuvo kaip kortų namelis, nes policija dirbo pagal tokį principą: pirmiausia - sulaikyti, o tik po to jau ieškoti kaltės įrodymų. Manyta, jog nukentėjusiųjų nuo reketo skundai ims plaukte plaukti. Deja, taip nebuvo. Todėl visi Rubliai, Pusrubliai, Svaikos, Kisos ir kiti sulaikytieji buvo arba išteisinti teismo, arba nuteisti tik lygtinai.
Vis dėlto ši operacija turėjo ir teigiamų pusių. Išsisklaidė Ventilio grupuotė. Grupės vadas Ventilis ir Svaika persikėlė į Vilnių, Lasas nusibeldė net į Permę Rusijoje, Kisa, Mikas, Atkočius persimetė į prekybą automobiliais.
Arno nužudymas
Tačiau Rubliai vieni karaliavo labai neilgai. Dalį miesto verslininkų į savo „apsaugą“ perėmė V. Gembuto-Geležinio gauja. Kad jie taptų valdančiaisiais, teko ir susikruvinti. 1992 metų pavasarį iš Alytaus griežtojo režimo kolonijos į Kėdainius sugrįžo Arnas Š. Jis turėjo didelį autoritetą nusikaltėlių pasaulyje, palaikė plačius ryšius su kitų miestų grupuotėmis. Ypač geri santykiai jį siejo su Panevėžio Kaviorais. Tad sugrįžęs į gimtąjį miestą Arnas ryžtingai pradėjo imti valdžią į savo rankas. Jis dažnai lankėsi ir policijos komisariate. Čia per giminiškus komercinius santykius užsitikrino kai kurių pareigūnų palaikymą. Buvę lyderiai su tuo taikstytis negalėjo, ir buvo nuspręsta Arno atsikratyti.
1992 metų lapkričio 17-ąją, apie pusę vienuoliktos nakties, Arną sekę nusikaltėliai užklupo jį Kėdainiuose, P. Lukšio gatvėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, sėdintį mašinoje. Pamatęs į jį atsuktą pistoleto-kulkosvaidžio vamzdį, Arnas išsitraukė granatą, tačiau mesti nespėjo – kulkos suvarpė krūtinę, o granata sprogo rankoje. Vėliau policininkai operatyviniais kanalais gavo duomenų, kad į automobilį granatą įmetė šaudžiusieji – mat siekta imituoti susisprogdinimą, neva neatsargiai elgusis su sprogmeniu. Kaip ten bebūtų, tačiau konkurento nebeliko. Iš pradžių manyta, kad su Arnu susidorojo Rubliai, tačiau vėliau ėmęs duoti parodymus R. Baratinskas prokurorams papasakojo, kad Arną nušovė V. Gembutas. Šiam buvo pareikšti kaltinimai dėl Arno Š. tyčinio nužudymo, neteisėto šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogmens įgijimo, laikymo bei nešiojimo. R. Baratinskas, duodamas parodymus per parengtinį tyrimą, teigė, kad apie šio nusikaltimo įvykdymą jis sužinojęs iš paties V. Gembuto, kai šis jam papasakojęs, jog 1992 metais jis konfliktavęs su Arnu dėl įtakos sferų Kėdainiuose. V. Gembutas sakęs, kad patykojęs Arną ir sušaudęs jį, sėdintį automobilyje, automatiniu ginklu, panašiu į Izraelio gamybos automatą UZI, turinčiu tūtelių surinktuvą. Po to į automobilio vidų įmetęs granatą.
Deja, vien Marafono liudijimo teismui nepakako. Arno Š. nužudymo byloje buvo duomenų, kad Arną nužudė atletiško sudėjimo vyras, vilkėjęs odine striuke ir avėjęs sportiniais bateliais. V. Gembutas šių duomenų neatitiko. Be to, iš Lietuvos išvykusi nužudyto Arno žmona Dalia prokurorams papasakojo, kad ir ji, ir jos buvęs vyras gerai pažinojo V. Gembutą ir su juo nekonfliktavo. Dalia nurodė, kad jos vyras pykosi su tokiu Aurimu K., kuris vėliau , 2000 metais, pats buvo nužudytas. Nužudyto Arno Š. motina taip pat buvo pasakojusi tardytojams, kad jos marti jai sakiusi, jog nužudymo dieną Arną kažkas sekė. Bet kadangi Dalia pripažino gerai pažinojusi V. Gembutą, tai vargu ar ji būtų sakiusi „kažkas“, kai pasakojo anytai apie sekimą. Juk būtų tiesiai šviesiai pasakiusi, kad sekė Vladas.
Liudydamas R. Baratinskas padarė ir daugiau klaidų. Jis gerai pažinojo Arną ir sakė, kad šis nužudymo dieną grįžo iš tardytojo apklausos. Tačiau Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba pateikė teismui pažymą, kad tą dieną pas jokį tardytoją Arnas nebuvo. O tai, kad Marafonas papasakojo, iš kokio ginklo buvo nužudytas Arnas, teismui irgi buvo nesvarbu, nes tuo metu Arno Š. nužudymo aplinkybės jau buvo žinomos dideliam asmenų ratui. Juk ir gyventojai girdėjo šūvių seriją ir suprato, kad buvo šaudoma automatu. Girdėjo sprogimą, buvo susirinkę prie sprogusio automobilio. Jau sklido ir kalbos, kad nužudytojo rankose sprogusi granata, kurią jis norėjęs mesti į užpuoliką. Balistinės ekspertizės aktu buvo konstatuota, kad „rastas granatos lankas negalėjo priklausyti granatos skeveldroms“.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Nuosprendis žudikams
Vytautas ŽUTAUTAS
