Dabartinė ekonomikos krizė ir panaši, ir skiriasi nuo tos, kuri smarkiai pakeitė pasaulį, skurdino žmones ir provokavo socialinius neramumus 1929−1936 metais.
Šių dienų krizė, kurią išgyvena pasaulis ir Lietuva, dažnai lyginama su Didžiąją ekonomine krize, arba Didžiąja depresija, pradėjusia siausti 1929 metų spalio 24-ąją (Juodąjį ketvirtadienį).
Valstybės biudžeto balansavimas, karpant valdininkų etatus ir algas, didesni mokesčiai, alkoholio akcizas, vartojimo skatinimas, verčiant pirkti žąsis, – taip tuometė Lietuvos Vyriausybė grūmėsi su „kriziu“.
„Socialiniai pokyčiai, kurie įvyko 1929–1935 metais, atnešė ir didžiosios politikos transformaciją. Pasikeitė daugelio užsienio valstybių politika, prioritetai. Tai smarkai pakeitė pasaulį ir Lietuvą“, − istoriko Algimanto Kasparavičiaus nuomone, to meto krizės sprendimo būdai, ypač socialiniai, aktualūs ir šiandien.
Krizė anuomet
Norint suprasti skirtumus tarp dabartinės ir anų laikų krizės, reikia atsižvelgti į bendrą pasaulio kontekstą. Visa mūsų šalies pramonės produkcija iki „krizio“ nesiekė ir trečdalio bendrojo vidaus produkto. Tad Lietuvą aplenkė skaudžiausia rykštė − masinis nedarbas. Agrarinę Lietuvą krizė palietė pavėluotai (1931 metais). Ir kitu aspektu.
„Krizis – šiandieninė mada. Apie jį kalba, kuriuos krizis palietė, šneka ir tie, kuriems dėl to nei šilta, nei šalta. Aimanuoja valstybės, aimanuoja ir pavieni individai. Visur tik ir girdisi nauja, moderniška „Krizio simfonija, − Vaiduokliu pasivadinęs asmuo 1931-ųjų gruodį rašė laikraštyje „Diena“. − Aš jį („krizį“) užtikau ne Laisvės Alėjoje, ne ištaigingam salone. Aš jį radau ten, kur niekas nė nesitiki rasti − senojoj Kauno rinkoj! Ten aš mačiau gyvenimo naštos palenktus sodiečius, jų prakaito, šalčio, vandens bei vėjo išvargintus veidus, suaižėjusias pūslėtas rankas.“
Laikraščio Diena karikatūra, 1932 m.
Žemės ūkio produktų kainos tada smuko 40−60 proc. Tai atsisuko prieš šalies ūkio pagrindą sudariusius ūkininkus.
Bobą iš ratų – ratams lengviau
Specialių antikrizinių planų anuomet Lietuvoje niekas nerengė ir mokesčių naktimis nekoregavo.
Vis dėlto autoritarinis Antano Smetonos režimas buvo „išradingas“: iš valstybės tarnybos mėginta atleisti ištekėjusias moteris, kurių vyrai kažką uždirbdavo, didesnius mokesčius mokėjo bevaikės poros, svarstyta apkrauti mokesčiais senbernius ir senmerges.
„Tai buvo socialinis faktas, jie tiesiog naudojosi padėtimi. Kai tik valdžia pabandė vešliai iškerojusį šeiminės rangos metodą sutvarkyti, nieko padaryti nepavyko. Tokios ano meto smetoninės saulėlydžio iniciatyvos žlugo“, − savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ pasakojo Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas.
Laikraščio Kuntapilis karikatūra, 1933 m.
„Kovoti su krize labai sunku. Jei susiaurinsi įvežimą – mažėja valstybės pajamos iš muitų, transporto ir apyvartos. Jei sumažinsi valdininkams bei tarnautojams atlyginimą – mažėja gyventojų perkamoji galia“, − 1932-aisiais „Tautos ūkiui“ aiškino prezidentas A. Smetona.
„Svarbus pats principas, kad Vyriausybė negali užsimerkti prieš šalyje egzistuojančias socialines problemas. Ji privalo stengtis subalansuoti visų visuomenės sluoksnių ekonominius ir socialinius interesus. A. Smetonos režimas stengėsi bet kokiais būdais tų problemų išvengti“, − sakė istorikas A. Kasparavičius.
Bankai veikė kaip dabar
Kitaip nei dabar, Lietuvos bankas anuomet turėjo didelę įtaką pinigų politikai. Krizė sukėlė aukso ir valiutos atsargų mažėjimą. Kilo grėsmė lito kursui. Dėl šios priežasties bankas 1931 metais sugriežtino paskolų davimo sąlygas, nors, siekdamas padėti ūkininkams, sumažino palūkanas iki 6 proc.
Valdžia, tiesa, ėmėsi skatinti socialinį solidarumą, agitavo pirkti kaimo produkciją, valdininkus ragino nepamiršti kaimo.
„Idealizmo būta. Ir jo nesigėdyta. Jis pasireikšdavo, kaip dabartiniai realistai pasakytų, beprasmiais gestais. Tačiau anuo metu jie suvaidino tam tikrą pozityvų vaidmenį. Tuščiomis kalbomis nebuvo apsiribota, šiuo požiūriu to meto politikai kaip tik buvo realistai. Jie suprato, kad vien užkalbėjimų ir pažadų, taip pat taupymo pažeidžiamiausių socialinių sluoksnių sąskaita neužtenka, o nuotaikas visuomenėje galima pagerinti paprastais ir tautai suprantamais poelgiais.
Šito pasigendama nūdienos Lietuvoje – sveiko idealizmo. Šiandien iš esmės yra vien pilkas valdininkiškas brežnevinio tipo bambėjimas“, − istorikas R. Trimakas įsitikinęs, kad iš tarpukario „krizio“ yra ko pasimokyti ir dabartinei valdžiai.
Laikraščio Diena karikatūra, 1931 m.
Bene ryškiausias panašumas tarp šių ar anų dienų Lietuvos vyriausybių politikos yra deklaruotas siekis bet kuria kaina išlaikyti stabilų litą. Kitaip nei dauguma kitų pasaulio valiutų, litas tada nebuvo devalvuotas. Valdžia dirbtinai palaikė jo kursą.
Laikraščio Diena karikatūra, 1933 m.
Kantrybė turi ribas
Šiandieninės konservatorių Vyriausybės politika riaušes šalyje išprovokavo per porą mėnesių, o anuometinėje Lietuvoje procesai vyko lėčiau. Suvalkijos ūkininkų kantrybė trūko tik 1935 metais − kilo maištas.
Tada du ūkininkai žuvo per susidūrimus, sunaikinta daug turto, sužeisti keli policininkai, vartyti telegrafų stulpai, degintos pieninės ir nedalyvavusiųjų streike ūkininkų sodybos. Valdžia buvo priversta panaudoti kariuomenę ir net nuteisti kelis riaušininkus mirties bausme.
Tarpukario krizės metu prieš valdžią sukilo ūkininkai, o dabartinis sunkmetis palies kur kas daugiau visuomenės socialinių grupių. Vis dėlto per artimiausius kelerius metus socialinio sprogimo turėtume išvengti. Tuo įsitikinęs istorikas A. Kasparavičius.
„Bijau, kad lyginant su 1934−1935 metais dėl krizės gali nukentėti kur kas daugiau visuomenės grupių. Visų pirma studentai. Sluoksnis labai platus. Ką jau kalbėti apie kaimą, kuriame gyvena apie 30 proc. gyventojų. Tai didžiuliai skaičiai, kaime socialinė ir ekonominė situacija jau arti degradavimo“, − kalbėjo A. Kasparavičius.
Laikraščio Vapsva reklama, 1932 m.
Politinis spaudimas
Dabar daug kalbama apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir galimą tos šalies šantažą, o anuomet Lietuvos padėtį apsunkino tai, kad, 1933-iaisiais naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, išaugo įtampa dėl Klaipėdos krašto, kuriame siautėjančius nacius tramdė Lietuvos valdžia. Vokietija atsakė spaudimo priemonėmis, tarp kurių buvo draudimas įvežti į Vokietiją žąsis ir net trukdymas tranzitu gabenti jas į Prancūziją.
Remiant kaimą, perteklines žąsis supirkti liepta valdininkams ir kitiems miesto gyventojams. 1934 metais ūkininkams išdalyta daugiau kaip 300 tūkst. žąsų kortelių. Parduodamas paukštį, valstietis jį turėjo įteikti pirkėjui, o šis − Žemės ūkio rūmams.
TIK FAKTAI
1928 metais už rugių centnerį mokėta 30−32 Lt, 1935-aisiais 3−5 litai. 1 litras pieno 1928 metais supirktas po 0,4−0,45 Lt, 1935-aisiais atpigo iki 5 ct.
Vyriausybė 1934 metų spalio 30 dieną įsakė visiems valdininkams, priklausomai nuo jų tarnybos kategorijos (o kategorijų buvo 18), įsigyti po 4 ar 5 litų vertės žąsį. Valdininkai turėjo nuo kiekvienų 50 litų pajamų pirkti po žąsį. Taigi žmogus, gaunantis 150 Lt algą, privalėjo pirkti 3 žąsis, 270 Lt − 5. Tam tikslui įvykdytas žąsų surašymas.
Kad sulaikytų aukso ir valiutų rezervų mažėjimą, valdžia atsisakė valiutų judėjimo laisvės. 1935 metais įvedama valiutų kontrolė, reiškianti privalomą valiutos įplaukų pardavimą bankams.
***
Iliustracijos: Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus paroda „1929−1933 m. pasaulinės ekonominės krizės įtaka Lietuvai ir Latvijai"
