Ketinau šį savo komentarą rašyti apie skambų prezidento pareiškimą, esą, jis nepritariąs Seimo narių atlyginimų didinimui, tačiau kai tik nuėjusiojo Seimo priimtas įstatymas atsidūrė ant jo darbo stalo, nė akimirkos nedvejojęs jį pasirašė.
Vertas aptarimo, nors, tiesą sakant, jau rutina tampąs Lietuvos valstybės vadovo politinės raiškos „standartas“: žodžiais – kilti sakalu, veiksmais – leistis naminiu paukščiu. Vis dėlto nuotykiai mano namuose ankstų šeštadienio rytą „pažadino įkvėpimą“ temą šiek tiek koreguoti.
Tik atsikėlęs, iš karto pastebėjau svetainėje ant fotelio nutrenktą savo portfelį ir išverstus iš jo dokumentus. Nepatenkintas griežtokai atsikreipiau į vaikus: kuris čia taip nutrūkusia galva kur skubėjo? Abu mažiukai tuojau stojo dievagotis: nelietėme jokio portfelio, čia ne mes!..
Po akimirkos iš virtuvės atsiliepė žmona: išrausta ir jos rankinė, ant stalo mėtosi pluoštas pirkinių čekių, popierių, piniginė, o piniginėje nėra buvusių 170 Lt. Atidaro vonios kambario spintelę – staigmena ir čia: dėželės su jos kukliais auksiniais papuošalais, įskaitant velionės motinos dovanotą sutuoktuvių žiedą, nėra.
Tapo aišku, kad naktį būta pašalinių žmonių.
Kriminalinės policijos garbei tenka pastebėti, kad jų veiksmai buvo žaibiški ir profesionalūs. Atvyko taip greitai, kaip galima buvo fiziškai įveikti atitinkamą kelio atkarpą, o įsilaužimo pėdsakams nustatyti užtruko lygiai 30 sekundžių.
Darbavosi profesionalai. Ne tik kriminalistai, bet ir vagys. Dirbo su pirštinėmis, niekur nepalikę pirštų antspaudų.
Kai kriminalinės policijos pareigūnas paprašė išvardinti įsilaužimo metu pagrobtus daiktus ir įvardyti patirtų nuostolių sumą, surašyti visa tai į apklausos protokolą, pradėjo aiškėti, kad netekčių sąrašas darosi netrumpas ir vis dar tebėra neaišku, ar jis jau baigtinis. Mat, tik palaipsniui ima aiškėti, ko namuose trūksta.
Nors į protokolą surašytų nuostolių bendra suma sudarė per 13 tūkstančių litų, tapo akivaizdu, kad svarbiausias vagių grobis buvo mano žurnalistinio darbo įrankiai: skaitmeninis fotoaparatas (3450 Lt), skaitmeninė vaizdo kamera (3450 Lt), skaitmeninis diktofonas (700 Lt).
Tačiau nuostabu ne tai. Didžiausią nuostabą kėlė įžūlumas, su kuriuo įsibrovėliai naktį iš penktadienio į šeštadienį šeimininkavo mano namuose. Visiems miegant, jie nesivaržė pakilti net ir į antrąjį aukštą, apšniukštinėti biblioteką ir mano darbo vietą, prisėlinti prie pat miegamojo durų ir nuo darbo stalo pagrobti vaizdo kamerą.
Be abejo, reikės ilgai dirbti, kol vėl galėsiu „atsistatyti“ prarastas darbo priemones. Juo labiau kad už lizingu pirktą vaizdo kamerą dar daugiau kaip pusmetį turėsiu mokėti bankui. Tačiau materialiniai nuostoliai, palyginti su moraliniais ir psichologiniais, nėra svarbiausi. Netgi labiau nei pačios aparatūros man gaila tų informacijos fragmentų, kurių nebuvau spėjęs persikelti į kompiuterį ir kurie liko grobikų išsineštos technikos laikmenose. Bet ir šie nuostoliai – išgyvenami.
Sunkiau – šeimai. Jau kitą naktį jauniausioji dukrelė atbėgo pas mus į lova ištikta šoko, apsiliejusi ašaromis ir drebėdama iš išgąsčio: jai vaidenosi, kad kažkas vaikšto po namus, varsto stalčius, rausiasi spintose. Žmonos vaizduotės neapleidžia reginys, kaip pirštinėta ranka patamsiais sėlina pasiglemžti jos mirusios motinos relikvijos – sutuoktuvinio žiedo.
Kaip tik šio įsilaužimo išvakarėse buvo paskelbti duomenys apie skurdo Lietuvoje mastą:
645 tūkst. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, t.y. negaudami nė 566 litų per mėnesį. Vadinasi, kas penktam Lietuvos piliečiui didysis gyvenimo klausimas – kaip prasimaitinti. Vien pavalgyti už 600 Lt per mėnesį (20 Lt per dieną!) suaugusiam žmogui, švelniai tariant, reikia šiek tiek išradingumo. O kur dar neišvengiamos būsto, apsirengimo, transporto išlaidos? Apie kultūrą, išsilavinimą jau tyliu – seniai akivaizdu, kad Lietuvoje tai tampa tik pasiturinčiųjų privilegija.
Bet šie 20 procentų žmonių tikrojo skurdo masto faktiškai neparodo. Kadangi kriterijus – 566 Lt pajamų per mėnesį – labai „valdiškas“. Na ir kas, jei žmogus gauna 600, 700 ar net 800 Lt per mėnesį? Ar jo padėtis labai daug skiriasi nuo to, kuris gauna iki 566 Lt? Porą kartų daugiau pavažiuos troleibusu, sykį ar du vietoj juodos duonos nusipirks baltos. Bet ar tai keičia žmogaus egzistencinę savijautą, kai kas ketvirtas Lietuvos pilietis gyvena būstuose „su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis“? Ir ko galima laukti, kad toks žmogus tikėtųsi iš ateities?
Tyrimas rodo, kad „savaitė atostogų ne namuose visai šeimai“ yra jau „per didelė prabanga net 60 procentų gyventojų“. Štai kur tikrieji skurdo mastai, kadangi vidutinis darbo užmokestis – 2236,8 lito per mėnesį – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neblogai. Kiek reikia turėti vargetų, nesurenkančių nė 566 Lt per mėnesį, kad 40 tūkstančių litų „Leo LT“ valdybos nario alga pasislėptų po statistiniu „šalies vidurkiu“?
Arba naujosios Seimo narių algos, kurios, nuėjusio Seimo ir dabartinio prezidento malone, jau didesnės negu Ispanijos parlamentarų, atstovaujančių nepalyginamai galingesnei ekonomikai. Ir tai – sąžininga? Kiek procentų Lietuvos gyventojų gauna dabartinio Seimo nario algai (12 tūkst. Lt) prilygstančias pajamas, tyrimas nenurodo, tačiau pažymi, kad be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyvena 47 proc., o be vonios ar dušo – 40 proc. kaimo gyventojų.
O juk duonos kepalas, autobuso bilietas, vandens kubas ar benzino litras – masinio vartojimo prekės, be kurių žmogus faktiškai negali išsilaikyti – vienodai kainuoja tiek „vargo pelei“, tiek monopolijų savivalę bei nežabotą žmonių išnaudojimą įgarsinantiems „advokatams“, neišskiriant kai kada nė tų pačių Seimo narių.
Ką tuo noriu pasakyti? Tuo noriu pasakyti tik tiek, kad tokių „naktinių svečių“, kurių sulaukiau praėjusį savaitgalį savo namuose, ekonominei krizei gilėjant neišvengiamai rasis vis daugiau ir daugiau. Ir policija čia nebepagelbės. Jau dabar neištirtos bylos siekia ne dešimtis, bet šimtus tūkstančių.
„Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas“, – žlugusios ir kraštutinai neteisingos politinės sistemos vairininkams kadaise sakė Aleksandras Solženicynas. Lietuva iš jų, atrodo, maža tepasimokė, ji veržte veržiasi politiškai ir morališkai bankrutavusiųjų pėdomis.
Niekas negali būti laimingas, kai aplinkui tiek daug nelaimingųjų. Naivu galvoti, kad ramybę užtikrinti gali Turniškių tvorų aukštis ar pasamdyti apsauginiai. Krizės pranašai – jau prie mūsų miegamojo durų. Ir krizės ne vien ekonominės, bet ir politinės, dorovinės, visuomeninės. Todėl pritariu V. Landsbergiui: „Dalykai turi būti atitaisomi ypatingos skubos tvarka“, kad pražūtingo politinio paveldo išminavimas prasidėtų jau šiandien.
