Europietiška piktdžiuga dėl amerikietiškojo kapitalizmo ydų nereiškia dramatiško pasitraukimo nuo rinkos ekonomikos
Vienas po kito Europos lyderiai rinkosi paskelbti gerovės – triumfo prieš Wall Street. „Mintis, kad rinka visada teisi, buvo beprotiška idėja“, – pareiškė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Amerikos laissez-faire ideologija, taikyta rizikingų paskolų krizės metu, „buvo tiek supaprastinta, kad tapo pavojinga“, – įsiterpė Vokietijos finansų ministras Peer Steinbrück. Jis taip pat pridėjo, kad Amerika praras savo, kaip „finansinės supergalybės“, vaidmenį. Italijos finansų ministras Giulio Tremonti paskelbė, kad pasiteisino kiek anksčiau šiais metais jo išleista populiari knyga apie globalizacijos pavojus.
Būtų neteisinga pervertinti Europos įsitikinimą savo teisumu dėl Wall Street žlugimo. Šią savaitę Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos ir Nyderlandų vyriausybės stumdėsi, siekdamos išgelbėti į bėdą patekusius bankus - tai patvirtina, kaip Europos ekonomikos neapsaugotos nuo Amerikos sukeltų netiesioginių pasekmių. Netgi kairiųjų pažiūrų žurnalistai Prancūzijoje, besišaipantys iš išsigimusio amerikietiškojo kapitalizmo, tramdė džiaugsmą. „Stebėti karštligišką sujudimą bankininkų pasaulyje – tai būtų kažkas komiško, netgi malonaus“, – rašė Libération laikraščio redaktorius Laurent Joffrin, – „jeigu nebūtų rizikuojama milijonais darbo vietų, nekalbant jau apie ekonominę planetos pusiausvyrą.“
Vis dėlto europiečių reakcijose į Amerikos bėdas galima aptikti bendrą giją. Štai ji: mes visada žinojome, kad nepažabotos laisvos rinkos yra klaida, nors iš mūsų dėl to buvo juokiamasi; dabar mes visi mokame kainą už Amerikos nesaikingumą. Visiems baisintis kapitalizmo nuosmukiu vėl madinga aktyvi valstybė – ir europiečiai tuo naudojasi.
Tačiau yra abejonių, ar tai iš tikrųjų pakeis kurios nors šalies politiką. Pavyzdžiui, Schadenfreude (vok. piktdžiuga) dėl Amerikos buvo labai pastebima Vokietijoje. Savaitraštyje Der Spiegel buvo pavaizduota užgesusį fakelą laikanti Laisvės statula su antrašte „Arogancijos kaina: ekonominė krizė keičia pasaulį“. P. Steinbrück pareikalavo civilizuoti finansines rinkas. Jo viršininkė kanclerė Angela Merkel nurodė krizę kaip patvirtinimą, kad ji buvo teisi, keliuose iš eilės sekusiuose tarptautiniuose susitikimuose reikalaudama griežčiau reguliuoti rizikos fondus ir finansines rinkas – ir kad amerikiečiai bei britai buvo neteisūs tam priešindamiesi. Vis dėlto, o ji nesiruošia atsisakyti laisvosios rinkos. Reformos Vokietijoje sulėtėjimo priežastis – politinėje aklavietėje atsidūrusi didžioji koalicija ir artėjantys federaliniai rinkimai.
Didesnis išbandymas lieka kolbertizmo ir golizmo gimtinė Prancūzija, kur l’Etat (pranc. valstybė) ne tik rašoma iš didžiosios raidės, bet ir užima svarbią vietą liaudies vaizduotėje – o taip pat turi nemažai pretenzijų į mokesčių mokėtojų pinigines. Sprendžiant iš pastarųjų pareiškimų, centro dešinės atstovas ponas Sarkozy ryžtingai pasuko kairėn. Per dvi dienas Prancūzijos prezidentas du kartus kritikavo laisvosios rinkos kapitalizmą. „Laissez-faire era pasibaigė“, – paskelbė jis Tulone. – „Visada teisi visagalė rinka žlugo.“
Tai nėra vien retorika. Augant nedarbui Sarkozy pristatė valstybinių subsidijų sistemą, pagrįstą išmokomis mažai uždirbantiems, kuri bus apmokama iš 1,1 proc. papildomo kapitalo pajamoms įvesto mokesčio – ši priemonė kelia nerimą net Sarkozy partijos atstovams. Visi svarstymai apie mokesčių mažinimą atidėti. Sarkozy taip pat nepavyko sumažinti valstybės išlaidų, kad būtų ištesėtas jo pažadas subalansuoti 2012 m. biudžetą. Rugsėjo 26 d. pristačius 2009 m. biudžetą apskaičiuota, kad kitais metais jo deficitas sudarys 2,7 proc. metų BVP, ir iki 0,5 proc. sumažės tik 2012 m.
Netekę žado Socialistų partijos grandai tokiai įvykių eigai nebuvo pasiruošę. Michel Rocard, buvęs socialistų ministras pirmininkas, Sarkozy „welfare-to-work“ schemą (programa, padedanti pašalpas gaunantiems piliečiams grįžti į darbo rinką) apibūdino kaip „protingą socialinę priemonę“. Kitas buvęs socialistų ministras pirmininkas Laurent Fabius teigė, kad Tulone Sarkozy pasakė „kairuolišką kalbą“.
N. Sarkozy buvo pramintas l’Américain, tačiau sarkonomika klasifikacijai niekada nepakluso. Pramonės politikoje Sarkozy yra parėmęs valstybinės finansinės pagalbos taikymą. Būdamas finansų ministru, 2004 m. jis priešinosi Europos Komisijai, nepritarusiai valstybinių lėšų panaudojimui siekiant išgelbėti pramonės įmonę Alstom. Savo pasisakymuose 2007 m. rinkimų kampanijos metu Sarkozy pareiškė, kad „laisva prekyba negali būti dogma“, ir reikalavo „moralizuoti“ finansinį kapitalizmą. Vienas pirmųjų jo žingsnių pradėjus eiti prezidento pareigas buvo bandymas įtikinti kolegas Europos Sąjungoje pašalinti konkurenciją iš pagrindinių dabar „įšaldytoje“ Lisabonos sutartyje minimų ES tikslų sąrašo.
Vis dėlto Sarkozy labai stengėsi, siekdamas priversti prancūzus ne neigti globalizaciją, bet į ją reaguoti. Jis meldė šalies, išradusios 35 valandų darbo savaitę, piliečius dirbti daugiau ir tikėtis mažiau pašalpų iš valstybės. Jis nustatė, kad viršvalandžiai nebūtų apmokestinami ir nuo jų nebūtų skaičiuojamos socialinio draudimo išlaidos. Sarkozy griežtina valstybės paramos taisykles mažindamas bedarbių pašalpas, jei pastarieji daugiau nei du kartus atsisako priimtinų darbo pasiūlymų. Jis sustiprino konkurencijos priežiūrą, ir sudarė palankesnes sąlygas nuolaidas taikantiems mažmenininkams įsteigti parduotuves. Palyginus su prieš ketvirtį amžiaus šaliai vadovavusio François Mitterrand laikais, kuriems buvo būdinga viską šluojanti nacionalizacija, Prancūzija smarkiai pasikeitė. Sarkozy buvo išrinktas, nes prancūzų rinkėjai, nors ir nenoromis, suvokė, kad jie turės prisitaikyti prie globalaus kapitalizmo.
Atidžiai skaitant Sarkozy Tulono kalbą šiuo atžvilgiu daug kas paaiškėja. Greta tiradų, nukreiptų prieš finansinį kapitalizmą, jis priminė, kad „kapitalizmas yra sistema, kuri sukūrė sąlygas nepaprastai Vakarų civilizacijos plėtrai,“ tvirtai pridurdamas, kad „antikapitalizmas neteikia jokio dabartinės krizės sprendimo.“ A. Merkel taip pat baiminosi, kad bandymai diskredituoti laisvos rinkos kapitalizmą gali suteikti pranašumų kairiesiems.
A. Merkel greičiausiai nenorėtų pulti laisvosios rinkos, o kaip Sarkozy liberalizavimo reformos? Jis pasakė, kad „krizė reikalauja spartesnio reformų ritmo, o ne sulėtėjimo“. Reguliavimo srityje jis norėtų griežtesnių sąskaitybos taisyklių ir globalios finansinės „architektūros“ peržiūros. Kalbant apie vidaus reformas, Sarkozy įvardija kitų reiškiamus reikalavimus apriboti vadovų atlyginimus. Tačiau jis toliau stengsis mažinti biurokratiją, skatinti verslumą, mažinti priklausomybę nuo pašalpų, pakirsti profsąjungų galią ir paspartinti konkurenciją.
Daugelis europiečių norėtų girdėti raminimus, kad valstybė imsis veiksmų apriboti kapitalizmo išsišokimus. Tačiau jie taip pat žino, kad tradiciškai aukšti Europos mokesčiai ir valstybės varomos ekonomikos modelis nepasitarnavo kuriant naujas darbo vietas bei skatinant augimą. Kai kurie amerikiečiai gali baimintis, jog į Wall Street atėjo europietiškojo stiliaus socializmas. Tačiau tradicinė kairė daugelyje Europos šalių nepopuliari; Vokietijos socialdemokratai viešosios nuomonės apklausose atsiduria rekordiškai žemai; o į Prancūzijos vadovo pareigas paskutinį kartą tikras socialistas buvo išrinktas prieš 20 metų.
Parengta pagal The Economist
