Pasaulį ištikusi ekonominė krizė išreikšta ne vien statistinėse nuosmukio lentelėse. Visų pirma ji skaudžiai smogia žmonėms. Vis dažniau jie netenka darbo, pajamų ir ramybės dėl savo bei vaikų ateities.
Krizės čiuptuvai siekia vis toliau. Tuo tikrai įsitikino ir „Lietuvos žinios“: rengiant šią publikaciją, viena informacijos apie naujus bedarbius pateikusi pašnekovė pati tapo bedarbe.
„DnB Nord“ banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis LŽ patvirtino, kad visi rodikliai liudija sparčiai didėjantį nedarbą. „Tai rodo ir Statistikos departamento tyrimai, ir Darbo biržos duomenys. Dar šių metų balandį registruotų bedarbių buvo mažiau nei prieš metus, o dabar jų yra net trečdaliu daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Labai spartus ir įmonių bankrotų didėjimas“, - teigė R.Rudzkis.
LŽ pakalbino aštuonis šios ekonominės audros paliestus žmones. Nors kalbintieji yra iš skirtingų veiklos sričių, jų bėdos vienaip ar kitaip susijusios su akcijų kritimu ar sąstingiu nekilnojamojo turto rinkoje.
Po bankroto - į biržą
Vienas pirmųjų krizės šauklių Lietuvoje buvo didelės Šiaulių baldų gamintojos „Venta“ bankrotas. Spalio pabaigoje sustabdę gamybą įmonės savininkai į gatvę paleido kelis šimtus žmonių. Tarp atleistųjų pateko ir Danutė (jos ir kitų pašnekovų pavardės redakcijai žinomos - LŽ). „Buvo šiurkščiai ir aiškiai pasakyta: nešdinatės lauk - ir kuo greičiau, tuo geriau. Mes dar priešinomės, bet kai pradėjo nemokėti atlyginimų, gavę vieno mėnesio dydžio algos kompensaciją išėjome patys savo noru“, - sakė „Ventoje“ 23 metus dirbusi ir staiga rugsėjį bedarbe tapusi šiaulietė.
Tuo metu apėmusią nuotaiką ji pavadino siaubinga. „Baisu. Laukiu darbo biržoje, bet jokių perspektyvų nematau. Dabar visur reikalaujama praktikos - net norint įsidarbinti indų plovėja. Juolab kad ir mano amžius toks, visi sako „ne“, - pasakojo moteris, priversta gyventi iš pašalpos. Tačiau ir šių pinigėlių žiemą, gerokai šoktelėjus šildymo kainoms, Danutei neužteks.
Kaunietis Juozas rudenį taip pat tapo bedarbiu, nes buvo nutraukta „Keridos“ statybų įmonės veikla. „Namų niekas neperka, tai jie ir nestatomi, darbai taip pat sustojo, o savininkas įsiskolino bankams“, - sakė statybininkas.
Dabar ateitis Juozui kelia nerimą, todėl jis svarsto galimybę iškeliauti svetur. „Nėra darbo, tad nemanau, kad šią žiemą mano reikalai susitvarkys. Žiūrėsiu, ką pasiūlys darbo birža. Matyt, važiuosiu į užsienį, nors didelio noro palikti Lietuvą neturiu“, - sakė bedarbiu tapęs kaunietis, kurio namuose laukia žmona ir vaikas.
Du žmonės, dvi istorijos. Abi jas vienija tai, kad ir Danutė, ir Juozas darbo neteko dėl prasidėjusio nekilnojamojo turto rinkos sąstingio.
Netikėti atleidimai
Krizė pasiekė net tas paslaugų sritis, kurios yra ne pirmo būtinumo - prabangos ir laisvalaikio. Pastaruoju metu imta uždarinėti kelionių agentūras. Tiesa, LŽ konsultavę šio verslo senbuviai mano, kad kai kurie verslininkai gali tik prisidengti krize, bėgdami nuo vidinių mokumo problemų. Viena tokių įmonių - „Gintarinė sala“, neseniai darbuotojams pradėjusi įteikinėti atleidimo lapelius. Tokį gavo ir vilnietė Asta.
„Iki šiol viskas atrodė „super“, tačiau dabar įmonė bankrutuoja“, - lapkričio viduryje sakė iš kelionių agentūros išėjusi moteris. Iš darbdavio išgirdusi nemalonią žinią Asta patyrė didelį stresą.
„Gyvenu viena su aštuonmete dukra. Žiemos laikotarpis, kai šiluma suvalgo labai daug pinigų. Kaip manote, kokia gali būti nuotaika?“, - į klausimą klausimu atsakė pašnekovė. Vėliau Astai labai pasisekė: ji rado darbą kitoje kelionių agentūroje.
Tačiau krizė nesnaudžia. Tai savo pavyzdžiu įrodė ir palangiškė Jolanta, dar prieš kelias dienas dirbusi panašioje srityje kaip ir Asta. Kai LŽ pasiteiravo Jolantos apie pažįstamus iš darbo atleistus žmones, paaiškėjo, kad ir ji pati netikėtai pateko į bedarbių būrį. „Buvo siaubinga. Atėjau į darbą, bet 13 val. sužinojau, kad esu atleista“, - sakė buvusi viešbučių ir restoranų tinklo „Palangos tauras“ valdomo viešbučio administratorė.
Anot Jolantos, jos bosas apie atleidimą pranešė radęs priekabę: savininkas supyko, kad į viešbutį užsukę potencialūs klientai taip ir išėjo neužsisakę kambario. „Bet jie turi teisę rinktis“, - stebėjosi palangiškė.
Moksleivį auginančią vienišą mamą toks darbdavio poelgis šokiravo. „Buvau tikra, kad esu vertinama darbuotoja. Neturėjau jokių prasižengimų, buvau atsidavusi darbui. Turėjau nuolatinių klientų, bet į mano vietą pasodino žmogų iš sandėlio. Tai atrodo daugiau negu keista“, - kalbėjo Jolanta.
Moteris abejoja, ar jai pavyks rasti darbą Palangoje, juolab kad likimo draugų vis daugėja. Anot jos, vien iš „Palangos tauro“ pastaruoju metu turėjo išeiti apie 20 žmonių. Tačiau Jolanta mėgina nepulti į neviltį, ji žvalgosi darbo ne tik Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Šventojoje.
Nusvilę nuo investicijų
Pranas - investuotojas. Iki akcijų rinkų griūties jam pavydėtinai sekėsi: nuo 2006-ųjų vilnietis galėjo puikiausiai gyventi vien iš investicijų grąžos. „Kai rezultatas buvo toks geras, investicijų į akcijas ir kitus vertybinius popierius paketą nuolat didinau“, - pasakojo pašnekovas.
Tačiau netikėtai užklupusi krizė pakoregavo ir Prano kasdienybę. „Jos įtaka buvo labai neigiama. Žaidžiau ir su skolintomis lėšomis, todėl kritimo dalis buvo dar didesnė“, - sakė jis.
Dabar investuojas valgo kitokią duoną ir neatmeta galimybės vėl įsidarbinti. „Kita vertus, krizė mane išmokė ir gerų dalykų. Viską patirti pačiam yra gera pamoka. Noriu išgyventi krizę - esu tvirtai apsisprendęs nesiliauti investuoti. Nesu iš tų, kurie pasiduoda nevilčiai“, - teigė Pranas.
Ėmus byrėti investicijų verslui, akcijų griūties nuolaužos užgriuvo ir su investicijų bendrovėmis dirbančius partnerius. Štai viena viešųjų ryšių bendrovė, kurios paslaugų atsisakė vienas svarbus investavimo paslaugas teikiantis klientas, buvo priversta atleisti dalį darbuotojų.
„Nesitikėjau, kad viskas nutiks taip greitai. Bendrovė, netekusi kliento, neturėjo ko man pasiūlyti“, - sakė buvusi šios įmonės darbuotoja Algimantė. Prieš keletą savaičių ji atsisveikino su savo mėgstamu darbu.
Atleidimo dienos vakarą Algimantė su draugais nuėjo į klubą atsipalaiduoti. „Kai mane atleido iš darbo, draugai irgi pajuto nerimą, nes nemanė, kad krizė palies ką nors iš jų artimųjų. Niekas negalėjo net pamanyti, kad ji taip arti - jau ir tarp mūsų“, - sakė viešųjų ryšių specialistė. Tačiau ji nenusimena ir teigia nepražūsianti.
Galima ir pasidžiaugti
„Visišką krachą“ dėl užklupusios krizės LŽ prisipažino patyręs valstybės tarnautojas Erlandas. Jis netikėtai suvokė nebegalėsiąs išlaikyti už paskolą įsigyto būsto. Šį turtą pirko prieš pusantrų metų, kai žmona pagimdė dukrą ir prireikė sukti šeimos lizdelį.
„Kai ėmiau paskolą, už ją mokėjau apie 30 proc. atlyginimo. Dabar, kai šildymas dvigubai pabrango, o palūkanos už paskolą būstui padidėjo du kartus, man jau nebeužtenka lėšų išlaikyti paprasčiausią butą provincijoje“, - skaičiavo pašnekovas.
Vyriškio manymu, dauguma jaunų šeimų, kurių pajamas ryte ryja palūkanos už būsto paskolą, gali būti priverstos parduoti butus ir eiti į gatvę. „Manau, daugelis žmonių neišsigelbės, neturėdami net tokių galimybių kaip aš“, - teigė LŽ kalbintas Erlandas, dar turintis planą B.
Dar viena LŽ pašnekovė, teisines paslaugas teikiančioje bendrovėje dirbusi ponia Vita, darbo neteko, galima sakyti, dėl pernelyg didelio buvusio darbdavio apetito. „Įmonės, kurioje dirbau, savininkas „geraisiais laikais“ buvo pasiėmęs milijoninių paskolų nekilnojamajam turtui įsigyti, bet tie geri laikai baigėsi. Nors krizė labiausiai palietė vadovą, o ne įmonę, tačiau dirbti joje tapo sunku emociškai. Dauguma likusių darbuotojų taip pat ieškosi kito darbo“, - sakė ji.
Skirtingai nei kiti LŽ pašnekovai, ši moteris žinią apie atleidimą iš darbo sutiko su palengvėjimu. „Atslūgo įtampa, sukelta įvairiausių nemalonių gandų ir panikuojančių kolegų. Atleidimo dienos vakarą viena nuėjau į savo mėgstamiausią restoraną, skaniai pavalgiau ir viską apmąsčiau“, - sakė ji. Kol kas dėl nedarbo moteris nesijaudina, nes turi užtektinai santaupų. Kol darbo rinkoje padėtis įtempta, ji išskrido pailsėti į Vokietiją, pas draugą. „Taigi labai džiaugiuosi, kad staiga atsirado laisvo laiko, ir ramiai laukiu švenčių. Kai nusiramini, kyla ir daugiau idėjų. Svarbiausia, kad krizės nebūtų galvoje ir širdyje, - LŽ rašė pašnekovė iš Vokietijos.
Įstatymai visus darbuotojus gina kaip silpnąją pusę. Iki šiol esame neatsiskaitę su 70 darbuotojų.
Nuo 2000 metų, kai atėjome į „Ventą“, investavome 29 mln. litų. Dabar mėginame nusileisti „minkštai“: bandžiau sustabdyti įmonės pagrindinę veiklą korektiškai, civilizuotai. Tačiau visokios sąmokslo teorijos mane labai liūdina. Geri norai atsisuka prieš mane patį: pasirodo, esu dar ir cerberis.
Žinote, kas dabar vyksta su ilgalaikiu nekilnojamuoju turtu, kurio „Ventoje“ yra 35 tūkst. kvadratinių metrų. Tad jeigu dabar norėtume įvardyti nukentėjusįjį, tai visų pirma būtų „Libros holdingas“.
Iš tikrųjų atleidžiame labai nedaug žmonių. Šitaip mes veržiame diržus: turime įsiklausyti į tai, ką visi kalba. Šis laikotarpis mus turi išmokyti būti kritiškesnius. Net jei puikiai sekasi, reikia taupyti, kad vėliau nereikėtų taupyti dar labiau. „Tauro“ viešbutį uždarėme laikinai, nes labai pabrango šildymas.
Marijus Širvinskas
