Kol kas niekas negali būti tikras dėl globaliosios ekonominės ir finansinės krizės galutinių pasekmių. Tačiau vieningai sutariama, kad kelio atgal nėra ir kad šis kritinis laikotarpis žymi ekonominę sistemą grindžiančių principų pasikeitimą. Analitikų akimis žiūrint, krizė yra ne tiek ekonominis viso pasaulio sukrėtimas, kiek šansas persiorientuoti nuo sistemos, kurios variklis buvo viską eikvojantis vartojimas ir resursų eikvojimas, prie tokio ekonomikos modelio, kuriame žymiai didesnį vaidmenį vaidins moralė – taupymas, dalinimasis gerove, atsisakymas eikvoti gamtos resursus, investavimas į švarių technologijų ir kitų inovacijų kūrimą bei diegimą. Teigiama, kad XXI amžiaus ekonomika turėtų būti sąmoningai orientuota ar netgi pagrįsta aplinkos tausojimo principais, o jos varikliu taps inovacijos.
Naujoje ekonominėje sistemoje konkurencingiausiomis turėtų tapti ne tiek savo dydžiu visą pasaulį apraizgę tarptautinės korporacijos, kiek tos kompanijos ir įmonės, kuriose efektyviausiai skatinamas darbuotojų kūrybiškumas ir bendradarbiavimas. Sėkmės garantu vis labiau taps gebėjimas derinti inovatyvumą su gera verslo strategija. Didelės korporacijos, ieškodamos inžinerinių ir verslo sprendimų, vis dažniau kreipsis į mažus rinkos veikėjus, kurie gali būti naujokai, mėgėjai, tačiau dažniausi proveržio idėjų autoriai.
Krizinis laikotarpis įmonėms yra tinkamiausias laikas radikaliai tiek keisti savo veiklos būdą, tiek diegti radikalias inovacijas. Sėkmingam verslui yra žymiai sunkiau persiorientuoti, nei tam, kuris patiria dideles problemas. Sėkmingose kompanijose pokyčius stabdo „žinojimo kultūra“, tuo tarpu didelės problemos verčia suktis iš padėties, ieškoti inovatyvių jų sprendimo būdų.
Nors mažėjant naftos suvartojimui visame pasaulyje, aplinkosaugininkai neslepia džiaugsmo globaliosios ekonominės krizės teigiamomis pasekmėmis, vis tik aplinkos apsauga negali ir neturi būti ekonominio vystymosi antipodas. Todėl visos išsivysčiusios valstybės, ypač JAV ir Europos Sąjungos narės, yra raginamos nacionaliniuose ekonomikos gelbėjimo planuose finansines injekcijas ir lengvatas sieti su paskatomis diegti aplinką tausojančias inovacijas.
Krizė yra šansas stumtelėti nacionalines ekonomikas senai sutarta linkme, kur būtų daugiau dėmesio skiriama aplinkos kokybei atkurti. Ekonomikos augimo laikmečiu strigo netgi daug investicijų nereikalaujančios energijos naudojimo efektyvumo didinimo priemonės, kurioms įgyvendinti reikėjo ne tiek pinigų, kiek pakeisti mąstymo būdą. Galbūt būtent dabar atėjo laikas grįžti prie jau atmestų „pernelyg“ drąsių idėjų?
Aplinką tausojančio požiūrio skatinimas gaivinant automobilių gamybos, energetikos ir statybos sektorius gali ne tik skatinti inovacijas, bet ir išsaugoti darbo vietas bei ir sukurti naujas. Worldwhach Institutas yra paskaičiavęs, kad vien tik Europos Sąjungos institucijų pastatų modernizavimas pagal aplinkosaugos standartus iki 2030 metų sukurtų 2,6 milijonus naujų darbo vietų.
Iš šio taško vertinant, dabartinė krizė yra beprecedentinė galimybė vyriausybėms iš esmės permąstyti ekonomikos strategijas. Tradicinis požiūris į ekonomikos gelbėjimą tradicinėmis priemonėmis tik pagilins problemas dar keliems dešimtmečiams. Pasak Jungtinių tautų rėminės Klimato kaitos konvencijos vadovo Yvo de Boe, jei siekdami išeiti iš šios krizės toliau trumparegiškai investuosime į „purvinųjų“ technologijų palaikymą, ekonomikų atsigavimas bus laikinas, o po 10 – 20 metų mus visus ištiks žymiai destruktyvesnė krizė. Atstatant ekonomikas 2009 metais, ieškoti inovatyvių būdų tarpusavyje sujungiant ekonominius ir aplinkosaugos tikslus, ragina ir Pasaulio ekonomikos forumas savo kreipimesi į pasaulio lyderius.
Tai nėra tik teorija. Prezidentas Obama ketina išsaugoti darbo vietas pagal aplinkosaugos ir efektyvumo standartus modernizuojant 75 proc. visų gyvenamųjų būstų. Naujasis Prezidentas radikaliai keičia JAV požiūrį į CO2 emisijų mažinimą ir siekia sukurti naujas darbo vietas padvigubinant atsinaujinančios energijos gamybą šalyje. Per 10 metų į atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimą JAV ketinama investuoti apie 150 milijardų dolerių. Švedija pasirengusi iki 2020 metų tapti pirma pasaulyje nuo naftos nepriklausoma ekonomika. Danija ketina padidinti vėjo energijos gamybą nuo 20 iki 50 proc. Suomija siekia tapti pasauline inovacijų laboratorija. Vertinant globalines tendencijas, tyrimai rodo, kad nepaisant globalinės ekonomikos nuosmukio, investavimas į švarių technologijų kūrimą ir diegimą toliau auga, ir 2008 paskutinį ketvirtį sudarė 38 proc. Didžiausia šių investicijų dalis atiteko saulės (40 proc.), biokuro (11 proc.), ekologiško transporto bei vėjo energetikos sektoriams.
O dabar pažvelkime į save.
Priklausomai nuo to, ar vertiname Lietuvą kaip besivystančią ar kaip išsivysčiusią valstybę, turime nuspręsti, ar norime sau taikyti tokius aukštus reikalavimus pertvarkant nacionalinės ekonomikos pagrindus. Kol kas mūsų visuomenė tikriausiai dar nebūtų pasirengusi tokiems drastiškiems pokyčiams, reikalaujantiems daug vienybės, sąmoningumo ir pasirengimo aukoti savo gerovę vardan tų, kurie gyvens šalyje po mūsų. Tačiau negalime laukti, kol problemos, kurių kol kas nejaučiame, pradės smaugti visą visuomenę ir galutinai atims galimybę tapti konkurencinga ekonomika bent kiek globalesniame kontekste. Todėl šioje kritinėje situacijoje savo vaidmenį turėtų suvaidinti politinis elitas, imdamasis atsakomybės priimti reikiamus sprendimus, kurie priartintų Lietuvą prie besiformuojančios pasaulinės ekonomikos sistemos principų.
Manau, kad pirmoji sritis, kurioje pokyčiai nebeišvengiami ir kurioje kurdami naują sistemą galėtumėme įdiegti pirmuosius naujosios ekonomikos daigus, yra energetika.
Energetika yra Lietuvos Achilo kulnas. Ateityje ne tik kiekvienas turėsime mokėti vis brangiau už sunaudotą energijos vienetą. Jei sektorius bus toliau valdomas taip kaip iki šiol, galime sulaukti labai neigiamų pasekmių ir valstybės nacionaliniams interesams, ir makroekonomikai. Jei norime ateityje išvengti didelių politinių ir ekonominių nemalonumų, privalome pradėti stipriai taupyti kiekvienas asmeniškai, ir valstybės lygmeniu. Būsto renovavimas yra viena iš priemonių. Krizės metu ji padės išgyventi po nekilnojamojo turto burbulo sprogimo sunkmetį išgyvenančioms statybų bendrovėms.
Bet to ne gana. Privalome pasinaudoti šiuo laikotarpiu ir diegti naujoves. Biokuro suvartojimo Lietuvoje didinimas, atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimas, intensyvesnė saulės ir vėjo energetikos plėtotė, valstybės garantuojamas palengvintas prisijungimas prie elektros tinklo alternatyviems elektros gamintojams ir tiekėjams. Visa tai turėtų atnešti labai įvairialypės naudos visam sektoriui – padės atsirasti konkurencijai, kuri turėtų vartotojams teigiamai įtakoti kainas, leis įgyvendinti Lietuvos europinius įsipareigojimus dėl CO2 emisijų sumažinimo, sumažins išorės tiekėjų įtaką, skatins inovacijas, taip pat sukurs naujas darbo vietas, pritrauks taip reikalingų investicijų.
Atmetant LEO LT istorijos „už“ ir „prieš“, galbūt verta iš esmės permąstyti naujos atominės elektrinės statymo koncepciją ir terminus. Galbūt verta palaukti dar keletą metų, neskubėti pirkti kanadietiškų, prancūziškų ar kiniškų reaktorių, o imtis įdiegti naujausius ketvirtos kartos rektorius, kuriuos šiuo metu baigia kurti geriausi Europos mokslininkai. Šie reaktoriai bus žymiai saugesni, efektyvesni ir žymiai mažiau teršiantys aplinką.
Mąstant naujosios XXI amžiaus ekonomikos terminais, tokie grandioziniai projektai kaip Baltijos dugnu tiesti planuojamas dujotiekis Šiaurinė srovė („Nord Stream“) nebetenka aktualumo, nes ne tik prisideda prie tolimesnio europinių ekonomikų „prijunkymo“ prie gamtinių resursų eikvojimo, bet ir tiesiogiai gresia ekologine katastrofa, paliesiančia visas Baltijos jūros pakrantės valstybes.
Apibendrinant, globali finansų ir ekonomikos krizė, ekonominis sunkmetis Lietuvoje bei vyriausybės pasikeitimas sudaro gerą progą sekti pirmaujančiomis valstybėmis ir sieti ekonomikos stiprinimo paketo finansus su inovacijomis bei aplinką tausojančiu požiūriu. Pagalbos ekonomikai paketas be šių paskatų tėra tradicinis gelbėjimo planas „tai dienai“.
Globalioji ekonomikos ir finansų krizė yra žadintuvo skambutis nuskambėjęs prieš paskutinį skambutį. Nebent manytumėme, kad globalinės problemos mūsų neliečia ir niekada nepalies. Deja, jokia tvora negalėsime atsitverti nuo vis didesnio aplinkos užterštumo ir energijos trūkumo. Todėl tegalime rinktis arba būti plukdomi ten, kur neš srovė, arba imtis atsakomybės ir iniciatyvos aktyviai prisidėti kuriant naują pasaulinės ekonomikos koncepciją, kurioje inovacijų dėka ekonomikos augimas būtų suderinamas su aplinkos tausojimu.
Haroldas Kazlauskas
