Aplink – išdavystė
Susidomėjęs perskaičiau kolegos Vladimiro Laučiaus ir kitų rašinius apie supuvusius ir korumpuotus Vakarus, kurie nebepajėgūs apginti Ukrainos, o reikalui esant – ir Lietuvos nuo Rusijos.
„Įdomu tai, kad išglebusi ES laikysena teisinama net ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Tai daroma grindžiant mintį, jog Vakarų valstybės esą nusprendė nenusileisti iki Rusijos lygio ir nekovoti su ja tais metodais, kuriuos taiko Kremlius. Pabrėžiama, kad didesnis ekonominis spaudimas Putinui esą neduotų norimo efekto – jis kaip tik nebegalėtų atsitraukti, savo piliečių akyse nekrisdamas veidu į purvą, todėl nereikia jo speisti į kampą“, – piktinasi kolega V. Laučius ir žada pratęsti mintį, kad Vakarų liberalioji demokratija kažin ar pajėgi išvis atsimušti nuo putinizmų.
Sunku nesutikti, nes pats mačiau begalę diskusijų Vakarų žiniasklaidos priemonėse. Žodžiu, mes nusivylę ir beveik tikri, kad Vakarai tuoj išduos arba jau išdavė ir vertybes, ir mus. Mes štai norėjome būti tų ištižusių padugnių forpostas (kai mus už ausų įtempė į NATO ir ES, ko nebuvome verti), o paaiškėjo, kad aplink vieni parsidavėliai ir skystablauzdžiai. Niekas nenori lieti kraujo ir atsisakyti euro dėl laisvės idėjos, o mes tai būtume ne prieš, bet... Čia verta stabtelėti, nes taip kalba ne tik minėtas gerbiamas kolega, bet ir aukščiausios valstybės personos.
Praregėjimas pavymui
Europines sankcijas Rusijai, kaip juokingai švelnias ar net niekines, kritikuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė, prieš antrą kadenciją įsidiegusi patriotinę retoriką, sako neparduosianti Lietuvos už sviestą Rusijai. Drąsus pareiškimas, kai kuoktelėjęs Kremliaus vadas ieško bacilų net lenkų obuoliuose ir ukrainiečių svogūnuose. Klausimą, kodėl taip nebuvo kalbama pirmos kadencijos pradžioje, palikime nutylėjimui, nes visas Jos Ekscelencijos fanų klubas susierzina ir ima nerišliai rėkti.
Vadovaukimės „saliamoniška“ teze, kad istorija turi likti istorikams. Telieka ten ir aukštosios partinės mokyklos, kur pirmas valstybės asmuo, nebūdamas „gatviniu patriotu“, kariavo „vidinius karus“ . Telieka ten net pasažai apie „Amerikos politikos įkaitus“, kuriuos kitados (apsimeskime, kad labai seniai) dėstė šalies vadovė. Jos viešai išsakyti teiginiai apie 2 procentus bendrojo vidaus produkto krašto apsaugai, kurių esą negalima siekti, kol pensininkai badauja, irgi tebūnie užmiršti. Mat tai gali būti pasikėsinimas įžeisti. Tarkime, kad tai nepanašu į „supuvusių ir korumpuoptų Vakarų“ lyderių kalbas. Tarkime, kad „Dalia pirmoji“ buvo labai kitokia nei šrioderiai, merkeliai, holandai, kaikariai ir kiti savo skrydžio pradžioje. Tarkime, nors... „Google“ vienaakė boba viską matė – citatų neištrinsi.
Velniop istoriją (nuo užvakar ar nuo 2013-ųjų pabaigos?). Eikime aktualijų link. Šalies gynyba ūmai tapo prioritetu ir net pasirašyti eiliniai partijų susitarimai dėl to, ką galima Seime padaryti trimis balsavimais (jei tik nebus moralinio autoriteto veto), – dėl 2 procentų bendrojo vidaus produkto skyrimo krašto apsaugai. Kodėl nepriėmus valingo politinio sprendimo, kurio negali išstenėti išglebę ir supuvę Vakarai??? Galima buvo tai padaryti ir praėjusios Seimo kadencijos metu, prezidentaujant tai pačiai D. Grybauskaitei ir dominuojant dešiniesiems. Bet ne... „Supuvusių Vakarų“ pavyzdžiu buvo srautais liejamos demagogijos apie badaujančius pensininkus (turbūt į vakarus nuo mūsų jų nėra) ir pro pirštus slydo faktas, kad pagal išlaidas gynybai lenkiame tik Liuksemburgą. Ar ne D. Grybauskaitė, vos atėjusi prezidentauti prieš penkerius metus tėškė, kad esą nėra ko ten bičiuliautis su ubagais gruzinais ir kitais posovietinais iš rytų (kažin ar tarp jų turėti omeny ukrainiečiai?)? Esą gi turim aplink turtingus skandinavus ir draugus iš turtingosios Europos. Tik dar paklausiu, kodėl 1996-2000 mdetais valdžią turėję konservatoriai (milžinišką daugumą), kurie labiausiai visus kaltina vertybinėmis išdavystėmis ir nenusiima moralistinių kaukių turbūt net duše, negalėjo bent de facto pripažinti Ičkerijos čečėnų respublikos? Galima paaiškinti pragmatiškai - nenorėjo aštrinti santykių su Rusija, kol nebuvome NATO nariai ir nusiraminti. Patogu. Bet aš čia ir vėl į neseną istoriją... Prakeikta atmintis, kur ją dėti? ATSIPRAŠAU.
Sankcijos ir ne sankcijos
Dabartinė idėja, kad galima įvesti ir nacionalines ankcijas Rusijai, kaip daro kokia Kanada ar Japonija, – puiki. Geriausios sankcijos Rusijai Lietuvoje būtų labai paprastos. Reiktų priversti Valstybės saugumo departamentą (VSD) dirbti, o ne kurpti studentiškus rašinėlius apie tai, kad „Rusija varys propagandą“, ir lipdyti teroristes iš mergiočių, neva galinčių grėsti Rusijos karinėms bazėms.
Reiktų paklausti nacionalinio transliuotojo, išlaikomo Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais, ką jam priklausančiose patalpose veikia Pirmojo Baltijos kanalo programas rengianti kompanija. Mat kolega Andrius Tapinas labai gerai pasidarbavo aiškindamasis didelio privataus kanalo galus Rusijoje, tačiau taip toli vaikščioti nereikia. Kažin ar VSD apie tai nerašo savo pažymose?
Dar labai svarbu išgyvendinti iš šalies LABAI RUSIŠKAS praktikas, kai teisėsauga užsiima niekais, persekiodama kokį kvaištelėjusį internautą, parašiusį elektroninį laišką prezidentui (kažin, kiek tokių laiškų šiandien gauna Ukrainos prezidentas?). Paaiškinu kodėl – mažėtų caro besišaukiančių baudžiauninkų ir keliaklupsčiautojų skaičius.
P. S. Dar, bent įdomumo dėlei, galima būtų pagauti rusų šnipą. Jų pagauna ir su „parsidavusiais Vakarais“ susijusi Estija, ir norinti susisieti Ukraina. Lietuva pagauna tik Eglę Kusaitę ir ligi šiol nepalieka ramybėje. Ukrainos įvykių kontekste būtų labai įdomi „sankcija“ – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas anuliuoja jos išteisinimą byloje, kur mergina absurdiškai kaltinama noru susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje ir dar tarptautinio tinklo kūrimu. Ar ne?
Tomas Čyvas
