Pamąsčius, kodėl dizainerei Kristinai Kruopienytei taip sekasi, suprantu, disciplina ir mylimas darbas ir priveda prie tokios sekmės : darbas madų namuose”Cantas”, įdomūs klientai bei turiningas gyvenimas.
Kodėl nusprendėte tapti rūbų dizainere? Ar blaškėtės tarp profesijos pasirinkimo?
Jau vaikystėje atsiskleidė mano meniniai sugebejimai. Lankiau dailės, siuvimo būrelius. Mokykloje buvau aktyvi meninėje užklasinėje veikloje. Tad baigiant mokyklą, didelių abejonių kur ir ką studijuoti nekilo. Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio, reikejo papildomo pasiruošimo stojamiesiems egzaminams. Būdama dvyliktoje klasėje pradėjau lankyti parengiamuosius dailės kursus Kaune. Buvo sunku, bet idomu, tai dar labiau sustiprino apsisprendimą pasirinkti būtent šią specialybę.
Kas sunkaus dizainerio profesijoje?
Dirbu mylimą darbą, bet, kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra nemaloniu momentų: kai norisi padaryti labai gerai, bet nepakanka laiko, skubėjimas be atsitraukimo... Visada norisi ramiai pamąstyti, priimti tikrai teisingus sprendimus, kaip sugalvoti ir išpildyti tam tikrus dalykus.
O kas žavaus joje?
Kiekvienam mylinčiam savo darbą maloniausias pats procesas, kuris susideda iš daug etapų. Drabužių kūrimas, mada yra kaip žaidimas – renkame audinius, deriname spalvas, ieškome naujų konstruktyvinių sprendimų. Svarbią proceso vietą užima ir bendravimas su klientu. Sutinkame daug įdomių žmonių, maloniai bendraujame, kartais tokie santykiai išsivysto į draugystę. Būna labai smagu, kai ateina klientas, kuris plačiau žiūri į mūsų veiklą, pasidomi braižu, požiūriu.
Žaisti niekada neatsibosta?
Specialybė labai dinamiška, todėl niekada nepabosta. Tiesa, visada yra papildomos veiklos. Pasitaiko pramoninių kolekcijų kūrimo, taip pat kuriame aksesuarus. Atsiranda daug naujų technologinių galimybių, tad jas visada išbandau ir siekiu pritaikyti savo kūryboje. Beje, visada galvoje brandinu kokią nors kolekciją. Svajoti ir galvoti taip pat smagu. Fantazijų pasaulis- neribotas.
Ar pamenate savo pirmąją klientę?
Mano pačios pirmosios klientės buvo studijų draugės. Jos žinojo, ką aš galiu pasiūlyti ir kaip tai padarysiu.
Jus įkvepia klientai?
Būna, kad įkvepia. Dažnai klientės ateina su konkrečias norais. Būna labai gražių idėjų, kurias mes bandome igyvendinti. Kartais klientės išreikštas noras kūrybą paveikia kita linkme. Gerai, kad klientai skirtingi, nes taip gali tobulėti, plėsti savo kūrybos akiratį, neužsibūti vienoje stadijoje. Labai gera kai klientą pagiria, kai jis grįžta pas tave, pasitiki tavimi.
Ar ne per daug emocijų suteikia mados pasaulis?
Daug, nes visko pilna ir tą turi "susemti". Yra dalykų kurie yra nepriimtini, tarkim paviršutiniškumas. Bet tai tokia mados pasaulio dalis.
O įtampos ne per daug?
Mados pasaulis labai įtemptas. Kartais atsisėdi ir supranti: kiek daug streso, o džiaugsmo nebeliko... Bet vėliau, kai atiduodi žmogui rūbą, pamatai, kad jis patenkintas, laimingas, pasidaro gera. Su įtampa kovoju, visada save ruošiu moraliskai. Bet visgi įtampa žavi.
Kuriuo paros metu piešiate eskizus?
Piešti stengiuosi iš ryto, nes tada būna tylu, visi ramiai sau dirba - klientai ateina tik po pietų. Dienos metu irgi pribėgu prie eskizų, "naujom akim" pažiūriu, kažką pataisau.
Kap vyksta eskizavimo procesas?
Piešiu į lapus, vėliau juos segu i aplankus. Tarpsniais eskizus peržiūriu, kad neprisikaupčiau daug makulatūros. Laikui begant kai kurios idėjos tampa nuvalkiotomis, kai kurios kaip tik - aktualios.
Kristina Kruopienytė ir Egidijus Sidaras
Jūs kuriate duetu su Egidijumi Sidaru, kokie tokio bendradarbiavimo pliusai?
Pliusai tokie, kad kai tu kažką darai ir ateina riba, kai nebežinai, ar gerai darai, ar ne, reikia kompetentingos nuomonės. Aš Egidijumi labai pasitikiu, nes mūsų ir braižas yra vienodas, ir suvokimas sutampa. Per primatavimus irgi tenka vienas kitam pagelbėti. Pas mus konfliktų nebūna - išsakydami nuomonę, mes ją argumentuojame.
Kiek emocijų jums palieka Mados Infekcijos renginys?
„Mados infekcija“ - tai savotiškas egzaminas, atskaitos taškas. Mane džiugina pats procesas. Jei nebūtų šio renginio, turbūt daugelis nesiryžtų savo asmeniniams kolekcijų pristatymams. Be to, kiekvienas iš mūsų pasitikrina, ką sugeba. Labai lengva įvertinti save, lyginti su kitų pasiekimais.
Kiek svarbios gėlės, kurias gaunate per Mados Infekciją?
Visame šiame renginyje blogiausias momentas yra tas,kai turi eiti podiumu (juokiasi).Tą minutę, kai eini pasiimti gėlių nieko nebejauti - per daug emocijų. Iš tiesų, man smagiau už tuos žmones, kurie įteikia gėlių, nes matai laimingus jų veidus.
Dizaineriui, kuris nemoka siūti arba moka, bet minimaliai - dirbti sunkiau?
Lietuvoje sunkiau. Siuvimas - gera praktika, nes pats konstravimas yra labai svarbus. Kai turi žinių bazę dėl įsiuvų, formos, naujos konstrukcijos, yra žymiai lengviau. Bet, žinoma, jei yra finansinės galimybės samdytis gerus meistrus, kokio rūbo nori gali nupasakoti žodžiais. Beje, geras meistras visada pasiūlys keletą variantų, kaip vieną ar kitą dalyką galima patobulinti.
Kruopštumą galima išvystyti?
Išvystyti galima, bet tai priklauso nuo žmogaus ir tam reikia didžiulių pastangų.
Dizaineriai jaučia žmogų. Kada tas jutimas atsiranda, o gal jis įgimtas?
Visai neseniai suvokiau, kad pakankamai gerai pažįstu žmones. Tai ateina su metais ir praktika. Dvidešimt penkerių dariau rinkos tyrimus pramonei - nuo tada pradėjo vystytis žmonių pažinimo pradmenys. Dabar jau iš skambučio galiu numanyti, koks yra klientas.
O kai ateina pas jus žmogus, iš karto pajaučiate jo dvasinę būseną?
Taip, iš karto pajaučiame jo emocijas. Jauti, ar žmogus įsitempęs, ar laimingas. Jei kupinas streso - tenka raminti. Tai psichologinis darbas.
Kada sugalvojate kolekcijai pavadinimą?
Geriausia kolekcija yra ta, kuri turi koncepciją, tai yra gilią idėją. Praėjusiais metais buvome sugalvoję visai kitą idėją, bet po trijų mėnesių persigalvojome. Kai yra koncepcija, vėliau ieškai tinkamo žodžio, žodžių sąskambio.
Modeliai iš naujausios kolekcijos "Pliurpologija". (Nuotr. MadosInfekcija.lt)
Dėstote Vilniaus Dailės Akademijoje, kaip jaučiatės?
Jaučiuosi labai gerai, nes kiekvieną savaitę einu bendrauti su jaunais žmonėmis. Bendravimas su jais - tai savotiškas spyris, postūmis, kad nesvovėtum vietoje. Nes kai eini susitikti su studentais - ruošiesi paskaitoms, labiau domiesi, giliniesi. Turi lenkti studentus, vesti juos paskui save, mokyti.
O kur dingsta studentai?
Kostiumo dizaino studijos yra platus mokslas, gali tapti dizaineriu, stilistu, mados žurnalo redaktoriumi, interjero dekoratoriumi ar mezginių meistru. Tai labai platus profilis. Gavę žinių studentai ir "įlenda" į tas mažas nišeles.
Nors ši specialybė labai gražiai aprašyta, iš tiesų - tai juodas darbas: reikia daug kantrybės, nes reikia apytiksliai penkerių metų, kad tave gerbtų, dešimtmečio, kad turėtum klientų ir jau po dvidešimties metų gali džiaugtis darbo vaisiais. Tam ryžtasi toli gražu ne visi.
Kuris laikotarpis iš kostiumo istorijos jums įdomiausias?
Kiekvienas istorinis laikotarpis savaip įdomus. Bet manęs vizualinė mada neįkvepia, mane labiau įkvepia to laikotarpio baldai, aplinka. Tai, kas įkvėpė pačią madą.
Jūsų nedomina mados pasaulio linksmybės?
Suvokiu, kad tai neatsiejama dalis. Yra vakarėlių, kuriuose žinai, kad bendrausi su įdomiais žmonėmis ir turiningai praleisi laiką. O yra ir tokių, kuriuose tenka tiesiog atstovėti, nes tai -darbo dalis. Ten daug butaforijos, o tai smukdo. Labai atsirenku vakarėlius, į kuriuos einu, nes mes turime mažai laiko - geriau jį išnaudoti kokybiškam bendravimui su artimaisiais.
Kokie žmonės "sukasi" mados pasaulyje?
Tokia įvairovė skirtingų žmonių! Juos sieja savotiškas tikslas - siekti kažko naujo. Netradicinės, nestandartinės idėjos ir drąsa - štai kas sieja tuos žmones.
Julija Vital
