- Simonai, kokia buvo pirma emocija, kai sulaukėte kvietimo filmuotis LNK seriale „Kriminalistai“?
- Pirma emocija – džiaugsmas. Po to jau visos kitos.
- Kurdamas vieną pagrindinių vaidmenų šioje pagal lenkų scenarijų kuriamoje istorijoje žiūrėjote, domėjotės, kaip vaidina, kokias herojaus savybes pabrėžia tą patį personažą įkūnyięs lenkų aktorius?
- Lenkų aktorius, kad ir kaip būtų keista, labai pabrėžia raides č ir š, tai man padarė didžiausią įspūdį. Aš stengiausi kurti personažą kitaip, kad nesikartočiau.
- Koks tas „Kriminalistų“ Marius? Ko iš jo (ne)galima tikėtis?
- Iš Mariaus galima tikėtis akibrokštų, o negalima tikėtis nuogo kūno, nebent antrame sezone.
- Ar policijos darbas jus iki serialo filmavimo kiek nors domino? Ar tai buvo profesija, iki kurios toli kaip iki Mėnulio? O gal kaip tik esate iš tų, kurie visada sudrausmins kenkėją, viešoje vietoje keliantį rūpesčių, arba vysis vagį, iš pensininkės gatvėje atėmusį rankinę?
- Prisipažinsiu, esu baustas už tai, kad perėjau gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Bet, manau, kad tie sumokėti 50 Lt baudos išpirko mano kaltę. O šiaip – jeigu matau, kad yra bėda, o žmonės eilinį kartą galvodami „aj, kas nors kitas paskambins“ praeina pro šalį, būnu tas „kas nors kitas“ ir surenku magišką numerį 112.
- Jūsų personažui darbe – sunkių nusikaltimų tyrimo skyriuje netenka dėvėti uniformos, jis laksto po nusikaltimų vietas languotu šaliku, trumpa striuke. Ar išoriškai kiek nors skiriatės nuo savo personažo?
- Mano striukė kiek ilgesnė ir su gobtuvu. O šalikas vilnonis ir vienspalvis, be to, nemėgstu batų, nesišukuoju plaukų. Bet šiaip ten esu aš, tik su grimu.
- Ar serialo aikštelėje pirmą kartą susidūrėte su aktoriais Algirdu Dainavičiumi, Rimantu Bagdzevičiumi? Ko iš jų pasimokėte?
- Su Algirdu susidūriau pirmą kartą, bet tikrai neskausmingai. O Rimantas, kai dar buvau mokykloje, po pamokų kartais iškepdavo bulvių, o po to su jo sūnumi Andriumi, kuris buvo mano bendraklasis, eidavome slapta gerti alaus. Iš jų mokausi laisvumo.
- Stodamas į LMTA nesitarėte su tėvu, žinomu aktoriumi Arūnu Storpirščiu. O ar aptarėte su juo pasiūlymą vaidinti „Kriminalistuose“? Ar po pirmosios serijos sulaukėte kokių nors jo komentarų, pagyrimų, kritikos?
- Tariausi, tariuosi ir tarsiuosi su tėčiu visais klausimais, nes juo pasitikiu. Jis man – artimiausias žmogus, ir beveik vienintelis asmuo, kurio pastabų galiu nefiltruoti ir neatsirinkinėti, kas man tinka, o kas ne.
- Kaip manote – iš aktoriaus, priklausančio Storpirščių klanui, natūraliai tikimąsi daugiau, ar kaip tik – jam daug kas gali būti atleidžiama, teikiant pirmenybę prigimtiniam šios šeimos vyrų žavesiui?
- Jūs turbūt nematėte Storpirščių moterų, kad skiriate visus ditirambus tik vyrams, va ten tai žavesys! Svarbu pačiam sau nenuolaidžiauti ir nevaidint pavarde, ta prasme, kad po spektaklio prisimintų ne tik pavardę, bet ir vardą.
- „Kriminalistai“ kuriami kino principu. Jus tai įtraukė? Norėtumėte pasinerti į kino pasaulį, ar pakanka teatro magijos?
- Aišku norėčiau. Būtų dar geriau, jeigu tame filme kartu vaidintų pvz. Christoph‘as Waltz‘as, režisuotų Martin‘as Scorsese, ir desertui – Steven‘as Seagal’as būtų scenarijaus autorius.
- Žiūrovams paprastai atrodo, kad serialuose vaidinti – vienas malonumas, pramoga. Kokiu asmeniniu pavyzdžiu tai paneigtumėte?
- Kartais sėdi miškuose esant 15 ar net 20 laipsnių šalčio su rūbais, kurie – labiau gražūs nei šilti, filmuojiesi visą dieną, o galutiniame variante iš to lieka daugiausiai penkios minutės.
