Prieš dešimtmetį siautusios vienos žiauriausių Vilniaus gaujų vadeiva Laimonas Lapinskas, pravarde Lopas (gimęs 1981 m.), bylinėjasi su Lukiškių tardymo izoliatoriumi-kalėjimu ir Kalėjimų departamentu dėl to, kad šie, anot jo, esą nepagrįstai atsisakę teismui pateikti teikimą dėl jo lygtinio paleidimo.
L. Lapinskas nubaustas 20 metų laisvės atėmimo bausme. Teismo sprendimu pirmuosius 10 metų jis turi atsėdėti kalėjime, o likusius – pataisos namuose. Prokurorai prašė teismo jam skirti įkalinimą iki gyvos galvos, tačiau Vilniaus apygardos, o vėliau – ir aukštesni teismai nusprendė, kad prokurorų siūlymas yra per griežtas. Teismo nuosprendyje rašoma, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos jam neskirtinas, nes jo organizuotas ginkluotas nusikalstamas susivienijimas veikė vos daugiau kaip 2 metus ir 6 mėnesius, o per juos pats L. Lapinskas nepadarė nė vieno nusikaltimo, už kurį būtų numatyta pati aukščiausia bausmė.
Apie šios banditų grupuotės padarytus nusikaltimus parašysime, tad skaitytojai patys galės nuspręsti, ar teisėjų, ar prokurorų nuomonę jie palaiko. Dabar sugrįžkime prie L. Lapinsko noro kuo greičiau ištrūkti iš kalėjimo.
Veržiasi į laisvę
Kartu su bendrininkais L. Lapinskas buvo sulaikytas 2005 metų sausio 19 dieną. Teismas nuosprendį jam paskelbė 2008 metų birželio mėnesį 30 dieną. Šiuo metu bausmę jis dar atlieka kalėjime. Pernai spalio 19-ąją jis kreipėsi į Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo direktorių ir paprašė užtikrinti, kad Lukiškių administracija teiktų teismui spręsti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo, nes jis turįs mažametį sūnų ir galįs prašyti paleidžiamas lygtinai atlikęs trečdalį bausmės.
Iš tikro, Bausmės vykdymo kodekse numatyta, kad asmenys, turintys vaikų iki 7 metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, atlikę ne mažiau kaip trečdalį gautos bausmės. Tačiau ta norma netaikytina kalintiesiems kalėjimuose ir recidyvistams. Iki šiol L. Lapinskas yra atkalėjęs beveik 7 metus ir 9 mėnesius. Įstatymas kaliniui, kuris nuteistas kalėti 20 metų, numato, kad paleidžiamas lygtinai jis gali prašytis atkalėjęs tris ketvirtadalius bausmės. Tad L. Lapinskas galėtų būti lygtinai paleistas tik atbuvęs laisvės atėmimo vietose 15 metų.
Nors įstatyme viskas aiškiai surašyta, L. Lapinskas su tuo nenori sutikti. Pirmiausia Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus sprendimą jis apskundė Kalėjimų departamentui, o kai ir šis skundą atmetė, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Savo skunde jis teismo prašė įpareigoti izoliatoriaus-kalėjimo administraciją nustatyta tvarka spręsti teikimo dėl lygtinio paleidimo klausimą. Šio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad L. Lapinsko skundą turėtų nagrinėti Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas.
Ginčijasi teismai
Birželio 29-ąją dieną Vilniaus 2-asis apylinkės teismas nutarė nepatenkinti L. Lapinsko prašymo. O toliau jau prasidėjo ginčai ne dėl skundo esmės, o dėl to, kuris vis dėlto teismas turėtų nagrinėti skundą.
Liepos 17-ąją Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija panaikino 2-ojo apylinkės teismo nutartį ir grąžino bylą tam pačiam teismui priimti sprendimą dėl L. Lapinsko skunde nurodytų motyvų. Apygardos teismo teisėjų kolegijos nuomone, kadangi L. Lapinskas skundu prašė įvertinti Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo administracijos ir Kalėjimų departamento priimtų sprendimų teisėtumą, tad Vilniaus 2-asis apylinkės teismas pirmiausia turėjo spręsti, ar jis pagal kompetenciją išvis gali nagrinėti tokį nuteistojo prašymą.
Taip ir buvo padaryta. Rugsėjo 14-ąją Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė nusprendė kreiptis į specialią teisėjų kolegiją, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo ir Vyriausiojo administracinio teismų teisėjai, ir palaukti jos sprendimo.
Taigi dabar keleto teismų teisėjai dėl paprasčiausio skundo gaišta laiką, nors ir ne teisininkui aišku, kad L. Lapinskas ir jo advokatas ieško ko nepametę. Nenuostabu, kad teismai apkrauti darbais ir bylas nagrinėja metų metais.
Beje, dar prieš metus L. Lapinskas buvo pateikęs Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui skundą, kad Lukiškių administracija, girdi, nesutinkanti parengti teikimo dėl jo perkėlimo į pataisos namus.
Sulaikė prieš gaujų kovas
O dabar pažiūrėkime, už ką tas L. Lapinskas-Lopas nuteistas, už ką nuteisti jo gaujos nariai ir koks žmogus veržiasi į laisvę. Kadangi jau daugelis gaujos narių bausmes atlikę, tad rašydami apsiribosime slapyvardžiais. O ir kažin ar verta juos vėl viešinti, nes net 7 iš buvusiųjų Lopo parankinių savo vadeivą išdavė, padėjo teisėsaugininkams už grotų sukišti, kaip sakė kriminalinės policijos pareigūnai, reto žiaurumo nusikalstamą grupuotę. Tarp jos įvykdytų nusikaltimų – dvi žmogžudystės ir vienas pasikėsinimas nužudyti, žmonių kankinimai.
Nesiskaitydama su priemonėmis, Lopo gauja siekė perimti į savo rankas visą narkotikų platinimo Vilniuje biznį. Tad sulaikius tą gaują buvo užkirstas kelias jau beprasidedančioms gaujų kovoms. „Jie darė sąrašą, kokius asmenis reikia pašalinti. Prieš šią grupuotę kitos grupuotės jau buvo priešiškai nusiteikusios ir galėjo išsiplėsti didelis karas dėl narkotikų platinimo Vilniuje“, – sulaikius grupuotės branduolį sakė tuometinis Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos viršininkas Antonis Mikulskis.
Lopo banditai jau buvo pradėję kovą su kitų gaujų nariais ir laukė, kada konkurentai pasikėsins į juos pačius: iš 8 pagrindinių gaujos narių 6 sulaikant dėvėjo neperšaunamas liemenes. Per kratas pas įtariamuosius rasti 6 šaunamieji ginklai, 3 pistoletų garso slopintuvai, šaudmenų, apie kilogramą trotilo, taip pat antrankiai, guminės lazdos, peiliai, daug mobiliųjų telefonų, daugybė narkotikų, kurie skaičiuojami kilogramais, kelios vaizdo kasetės, kuriose nufilmuoti banditų žygiai.
Per kratas pas įtariamuosius Lopo gaujos narius rasta ir didelė krūva – apie 60 000 litų – grynųjų pinigų. Visa suma – smulkaus nominalo, 10–20 litų kupiūromis. Pagal tai pareigūnai nusprendė, kad šie pinigai į nusikaltėlių rankas pateko „iš bėdos“ – buvo gauti nedideliais kiekiais pardavinėjant narkotikus.
Šūviai vidurnaktį
Lopo grupuotės nusikaltimai pradėjo aiškėti tiriant 2005-ųjų metų sausio 10-osios naktį Vilniuje įvykdytą pasikėsinimą į Ričardą M., siejamą su Smauglių grupuote. Jo automobilis BMW 530 apšaudytas Laisvės prospekte, prie sporto klubo „Athletic Gym“, bet pats Ričardas M. sunkių sužeidimų išvengė.
Kaip tik tais metais Smauglių gauja klestėjo, nors prieš metus sostinės teisėsaugininkams buvo įkliuvę keli tos gaujos nariai, kurie itin profesionaliai klastojo eurus. Jų padirbtų pinigų be specialios aparatūros atskirti nuo tikrų buvo beveik neįmanoma. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, pradėjo aiškėti ir kiti su Smaugliais siejami nusikaltimai. Ši grupuotė įtarta ne tik padirbtų pinigų, bet ir narkotikų platinimu, plėšimais, sukčiavimu, PVM grobstymu, tad kriminalistai ypač atidžiai stebėjo laisvėje likusius gaujos narius, kai kuriuos iš jų sekė. Todėl ir pasikėsinimas į Ričardą M. buvo gan greitai išaiškintas.
Sausio 9-osios naktį, apie pusę dvyliktos, Ričardas M. savo tamsiai mėlynu BMW grįžo į namo kieme esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Privažiavęs prie aikštelės galo, jis pastebėjo nuo tos pusės, kur yra kita automoblių aikštelė, sparčiu žingsniu ateinantį vaikiną, tačiau to nesureikšmino ir toliau bandė kieme pastatyti automobilį. Pavažiavęs apie porą metrų atbuline eiga, jis išgirdo šūvio garsą, ant jo pabiro stiklai. Ričardas M. suprato, kad šauta į jo automobilio priekinį stiklą, o staiga atsisukęs pamatė, kad priešais automobilį į priekį ištiestomis rankomis stovi tas pats vaikinukas, kurį jis matė ateinantį, ir šaudo į jį. Pirmas šūvis tik išdaužė stiklą, o antrasis kliudė Ričardui M. kaklą. Jis iš karto pasilenkė žemyn į priekį, link automobilio pavarų perjungimo svirties, dar spėjo įjungti pirmąją pavarą ir pavažiavo į tą pusę, kur stovėjo į jį šaudantis vaikinas, kol automobilis atsirėmė į šaligatvio kraštą. Pasilenkęs Ričardas M. dar girdėjo kelis šūvius, tik kulkos į jį nepataikė.
Netrukus pasikėsintojas nubėgo į tamsą, o Ričardas M. užlipo į sugyventinės butą. Atsirakinęs duris jis įėjo į koridorių ir atsisėdęs iš karto pasakė, kad į jį kažkas šovę. Moteris prasegė striukę ir pamatė, kad jos sugyventiniui sužeistas kaklas.
Paslaptingas liudytojas
Nors buvo vėlus tamsus žiemos vakaras, daugiabutyje vis tiek atsirado žmonių, kurie buvo matę, kaip buvo apšaudytas į jų kiemą įsukęs automobilis. Liudytojas Vincas tuo metu, kai išgirdo šūvius, virtuvėje kaip tik šildėsi vandenį naktiniam arbatos puodeliui. Išgirdęs šaudant jis žvilgtelėjo pro langą ir pamatė bėgantį tamsiais rūbais vilkintį ir ant galvos tamsią kepurę užsimaukšlinusį vaikiną. Jis bėgo gan greitai ir nuo Vinco žvilgsnio jį netrukus užstojo namo kampas.
Tuomet Vincas išėjo į balkoną ir vėl pamatė jau eite einantį tą patį vyruką. Netrukus iš kito kieme stovinčio BMW pro priekinių keleivių durelių pravirą stiklą išlindęs vyras kažką sušuko tam vyrukui. Pastarasis iš karto atbėgo ir įsėdo į šio automobilio vairuotojo vietą. Maždaug po poros sekundžių užsikūrė variklis ir BMW neįjungtais žibintais lėtai išvažiavo iš aikštelės į Laisvės prospektą. Prie posūkio į prospektą žibintai įsijungė ir BMW nuvažiavo Pašilaičių link. Tada Vincas mobiliuoju telefonu paskambino policijai ir papasakojo apie paslaptingą pasikėsinimą.
Daiktiniai įrodymai
Po keleto minučių žybčiodami mėlynais švyturėliais į tą kiemą atvažiavo bent trys policijos automobiliai. Įvykio vieta buvo aptverta, darbo ėmėsi policijos ekspertai. Jie apžiūrėjo sušaudytą automobilį, surinko kulkas ir kieme rastas šovinių tūteles. Visa tai vėliau tapo daiktiniais nusikaltimo įrodymais.
Po poros dienų prie daiktinių įrodymų buvo pridėta kulka, kurią Santariškių klinikų Centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriaus darbuotojai per operaciją išėmė Ričardui iš kaklo. Operacija nebuvo sudėtinga ir sužeidimas priskirtinas prie lengvų, nors, oficialiai tariant, „dėl aklinio šautinio kaklo sužalojimo su peties rezginio pažeidimu sveikata sutrikdyta ilgam, t. y. virš 10 dienų“.
Surinkę visus daiktinius įrodymus, apklausę liudytojus, kriminalistai nusprendė, kad buvo kėsintasi į vieną iš Smauglių. Pats Ričardas M., kaip jau įprasta, sakė, atseit jokių priešų jis neturįs, o kas į jį galėjęs kėsintis, nė nenumanąs.
Vytautas ŽUTAUTAS
Kitą savaitgalį portale Balsas.lt skaitykite: „Gaujos vadeivos sulaikymas“
