Krikščionys demokratai ir konservatoriai svarsto galimybę iki artėjančių Seimo rinkimų 2008 m. jungtis į vieną partiją. Apie galimą naują darinį partijos konferencijoje neseniai paskelbė krikdemų vadovu naujai perrinktas Molėtų meras Valentinas Stundys. Jis tvirtino, kad šią idėją neoficialiai jau aptarinėja su konservatorių partijos pirmininku Andrium Kubilium.
Ar tokios „jungtuvės“ naudingos Lietuvos politiniam procesui, ar tai tik politikos gružlio smalsa patikrinti tykioje atokaitoje apmirusios lydekos vikrumą?
Negalima abejoti, kad konsoliduoti politines pajėgas Lietuvoje – būtina. Kam naudinga, kai sąrašus rinkimuose išstato 25-30 pavadinimų politiniai junginiai, kurių 80 ar net 90 proc. neturi nei intelektualinių, nei materialinių, nei organizacinių resursų, taigi ir praktinių galimybių, įsiterpti į politinio gyvenimo lauką ir paveikti šalies raidą?
Matyti ženklų, kad tai jau ima suprasti ir politikai. Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, stebimas aktyvumas šia kryptimi. Centro jėgų branduolį bando telkti R. Ozolas, K. Prunskienė ir V. Muntianas. A. Zuokas su P. Auštrevičium, abu patyrę rimtų reputacijos nuostolių, supranta, kad išsigelbėti pavieniui nei vienam iš jų nepavyks: ragina kits kitą, podraug – ir socialliberalus, vienytis. Savo vietos nerasdamas, blaškosi A. Paulauskas: akivaizdžiai nepritapęs opozicijos chore, mėgino inicijuoti „centristų“ bloką, į kurį tačiau niekas nėjo. Dabar jau svarsto liberalų iniciatyvą, nors akivaizdu, kad G. Kirkilo valdančiųjų draugija jam būtų kur kas mielesnė, tačiau rimtai ten nėra kviečiamas...
Šitokiam kontekste galima suprasti ir konservatorių natūralų norą „įsilieti šviežio kraujo“ prieš susitikimą su rinkėjais 2008-aisiais, aprėpti platesnę socialinę jų bazę. Tačiau klausimas, ar krikščionių demokratų ir konservatorių susiliejimas rinkėjų socialinę bazę išties išplėstų – galima abejoti. Ne tie pagrindai, ne ta socialinė bazė.
Skirtingai nuo krikščioniškosios demokratijos, kurios šimtmetis Lietuvoje pažymėtas jau prieš trejus metus, konservatyvizmo ideologija šaknų pas mus, galima sakyti, neturi. Tai naujas reiškinys, atsiradęs ne tiek iš krašto tradicijų, gyvenimo būdo ir socialinių reikmių atstovavimo, kiek iš deklaratyviai manifestuotos valios telkti atkaklų politinį frontą prieš Lietuvos demokratinę darbo partiją, buvusius komunistus, 1992 m. triuškinamai laimėjusius rinkimus prieš suskilusį ir susipriešinusį Sąjūdį.
Atsispirti vienpusiškam LDDP „buldozeriui“, be skrupulų lamdžiusiam naujai susikūrusios valstybės socialinio teisingumo pamatus, anuomet, be abejo, buvo „socialinė reikmė“. Tačiau politinė platforma, sureikšminanti negatyvumą – labiau pabrėžianti kovą „prieš“, negu „už“ kažką – vargu ar gali būti patikimos, ilgalaikės veiklos pagrindas. Permanentinė, savotiškai provokuojanti antirusiška retorika, išskirtinis įtarumas ir nenuilstama priešų medžioklė valstybėje bei savo pačių partijos gretose pražudė didelį avansą suteikusių žmonių viltis ir pasitikėjimą, parodytą šiai partijai 1996-ųjų Seimo rinkimuose. Po ketverių metų rinkimus konservatoriai jau skaudžiai pralaimėjo, nugramzdindami politinėn nebūtin dar ir savo koalicijos partnerius krikščionis demokratus, nepaisant to, kad savo nesėkmes bandė nurašyti jų pačių subrandintiems ir į politines aukštumas iškeltiems „vidaus priešams“ – G. Vagnoriui ir R. Paksui.
Tačiau prisiminus, kad partijos signatarai ir pirmieji „lietuviškojo konservatyvizmo“ ideologai, sudarę 1993 m. įkurtos politinės jėgos aukščiausių valdymo grandžių branduolį, buvo K. Skrebys, A. Vaišnoras, M. Laurinkus, E. Kunevičienė, A. Bartkus, L. Furmanavičius, N. Oželytė, etc., galima suprasti, kodėl ši grupė iki šiol tebėra savo politinės tapatybės „ieškojimų kelyje“, švelniai tariant.
Į ką remtis, kuo grįsti tolimesnę raišką, koks pozityvus politinis kapitalas, vertas rinkėjui parodyti, sukauptas per 14 veiklos metų? Jeigu ne aktyvi ir reikli konservatorių laikysena VSD skandalo metu, šiek tiek pagerinusi jų įvaizdį bent jau vertybinio integralumo aspektu, partijos reputacija būtų gana apgailėtina. Tačiau politinė parama oligarchinės prigimties grupių reikmes aptarnaujančiai Vyriausybei, be abejo, bus jiems didelė sąskaita Seimo rinkimų išvakarėse labiausiai socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių akyse.
Todėl politinės jungtuvės su krikdemais, absorbuojant juos ar sukuriant kokią nors neva europietiškų standartų „liaudies partiją“, padėtų konservatoriams bent iš dalies „distansuotis“ nuo savo dabartinės tapatybės, orientuotos iš esmės į „Stiliaus“ skaitytojus, kitaip tarant, į besilukštenančio lietuviško „buržua“ sluoksnį.
Laiduodamas partijai pakenčiamą medžiaginį užnugarį, šis sluoksnis turi esminį trūkumą – nėra užtektinai skaitlingas, kad rinkimų metu galėtų užtikrinti tokį palaikymą, kuris leistų konservatoriams, net ir sąlyginės sėkmės atveju, dalyvauti formuojant vyriausybę.
Trumpai tariant, konservatoriai turi nusistovėjusią, tačiau gana ribotą socialinę bazę, kuriai išplėsti vidinių partijos resursų akivaizdžiai nebepakanka. Tuo tarpu krikščionių demokratų padėtis – skirtinga. Nors partija stokoja ryškesnių lyderių ir atsinaujinimo idėjų, tačiau jos potencialas, ypač po pastarųjų metų valstybę sukrėtusių politinių skandalų, atnešusių milžiniškų reputacijos nuostolių vadinamosioms „tradicinėms partijoms“, atrodo, yra didesnis nei konservatorių.
Kodėl? Todėl, kad krikščionys demokratai, skirtingai nuo konservatorių, turi į ką atsiremti. Jų istorija, nuosaiki, vidurio kelio ideologija ir į plačiuosius visuomenės sluoksnius orientuota socialinė doktrina – svarbiausioji šios partijos atsinaujinimo priežastis ir galimybė.
Krikščioniškosios demokratijos raida Lietuvoje ir jos raiškos motyvacija buvo iš dalies skirtinga nuo jos sklaidos Vakarų Europoje.
XIX a. sparčiai vystantis pramonei ir formuojantis liberaliam kapitalizmui, Vakarų Europoje atsirado ištisas darbininkų luomas be jokios nuosavybės ir be vilties išbristi iš skurdo. Pasikeitę socialiniai žmonių santykiai, išaugęs skurdas, lydimas įvairiopų blogybių, vertė išnaudojamąjį žmogų apsispręsti: ar savo gerovės siekti esamos santvarkos griovimu, socialinės revoliucijos keliu ar ieškoti būdų socialiai neteisingą padėti keisti evoliuciniu keliu. Socialinės nelygybės klausimus spręsti ėmėsi įvairūs idealistai-utopistai ir revoliucinio galvojimo žmonės. Iškilo nauji vadai, sugebėję net tik paimti į savo rankas darbininkų mases, bet ir sugebėję nuteikti jas prieš krikščionybę, kuriai tuo metu vadovaują asmenys atskiruose kraštuose buvo sutapę su turtingųjų ar valdančiųjų luomais.
Tarp krikščioniškosios srovės atstovų atsirado daug šviesių žmonių, kurie ryžosi lyginti išsiskyrusių socialinių luomų santykius ir kartu siekti susidariusį skurdą naikinti. Pirmieji balsai pasigirdo Prancūzijoje: kun. Lamennais (1782–1854), dominikonas Lacordaire (1802–1861), Fr. Ozanam (1813–1853) ir kt. Vokietijoje iškilo kun. A. Kolpingas (1813–1865), dar 1846 Eberfelde suorganizavęs pirmą katalikų mokinių amatininkų susivienijimą ir per jį sprendęs daugelį socialinių klausimų. Greta kun. A Kolpingo, didelės reikšmės turėjo Mainco vysk. W. E. Ketteleris (1811–1877), kuris savais raštais ir veikla laikomas Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ pateiktojo socialinio teisingumo veiklos apipavidalinimo pradininku.
Ypač dramatiškai krikščioniškosios socialinės idėjos skynėsi kelią Prancūzijos visuomenėje. Lacordaire‘o ir Fr. Ozanamo įsteigtą žurnalą „Naujasis amžius“ (L‘Ere Nouvelle), kuriame buvo bandoma respublikos demokratinę sandarą derinti su krikščionybės itin branginamomis vertybėmis teisingumu ir meile, ypač aršiai puolė įvairių krypčių konservatoriai ir buržuazija. Barikadų kovų įkarštyje, priešus taikydamas, 1848 m. žuvo net Paryžiaus arkivyskupas Affre.
Krikščioniškosios demokratijos idėjoms skleistis Lietuvoje pagrindo davė ne tiek socialinis, kiek tautinis bei religinis klausimai. Lietuva XIX a. buvo ne tik apleistas ir atsilikęs agrarinis kraštas, galima sakyti, be pramonės, bet dar ir okupuotas bei kryptingai rusifikuojamas bei pravoslavinamas. Lietuvių liaudies sąmonėjimą ir tautinės bendrijos formavimąsi lėmė sunkios priespaudos sąlygos, todėl socialinis klausimas, skirtingai nuo Vakarų Europos, reikšminga dalimi sutapo čia su tautiniu bei religiniu.
Lietuvių šviesuomenė, pradėjusi visuotiniau formuotis tik apie 1870 metus, jokių tradicijų neturėjo. Ji buvo beveik visa kilusi iš neseniai nuo baudžiavos atleistų valstiečių, kurių dabar pirmasis idealas buvo išleisti vaikus į mokslą. Tuo tarpu absoliuti aristokratijos dalis, Abiejų Respublikų laikais sudariusi Lietuvos valstybininkų ir aukštosios karininkijos sluoksnį, dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, su retomis išimtimis, nuėjo ne lietuviškuoju keliu.
Taigi, lietuviškoji krikščioniškoji demokratija formavosi ant išskirtinai liaudiškų ir demokratinių pagrindų. Jos pamatai susiklostė Lietuvoje dar prieš europinę Leono XIII krikščioniškosios demokratijos reformą. Lietuvių tautos vargas grindė demokratines raiškos formas ir todėl visos lietuvių visuomeninės srovės, ne tik krikščioniškoji, reiškėsi daugiau ar mažiau demokratine kryptimi.
Krikščioniškosios demokratijos idėjų užuomazgų galima rasti jau tada, kai neturėta nei sistemingiau formuluotų programų, nei organizacijų. Tokiomis programomis tada buvo dienos rūpesčiai: liaudies gyvenimo skurdas, tautinis nesusipratimas, okupanto priespauda. Jų tikslas – pažadinti tautą iš miego, pagerinti jos būklę ir išvesti į laisvę.
Šių pirmųjų krikščioniškai demokratiškosios idėjos skelbėjų reikšmė lietuvių tautai buvo labai didelė. Didžiumai lietuvių, kurie anais laikais daugelis nežinojo net kuriai tautai – lietuvių, lenkų ar gudų – priklausė, nepažino savo skriaudikų ir neįstengė nuo jų gintis, su savo likimu buvo susigyvenę, visa tai pravėrė akis, išmokė suprasti savo padėtį, ginti teises.
Iš didžiųjų XIX a. krikščioniškosios demokratijos pionierių čia paminėsiu tik Motiejų Valančių, vykdžiusį ne tik apaštalavimo darbą, bet kartu pradėjusį ir efektyvų liaudies reformavimo tarpsnį. Rezultatai buvo dideli. “Vyskupas Valančius išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų”, – pripažino kovai su klerikalizmu daug rašalo išliejęs aušrininkas Jonas Šliūpas.
Pakilus tautinei sąmonei atsirado reikalas turėti visą krikščioniškąją demokratiją jungiantį spaudos organą, kurio spausdintas žodis galėtų pasiekti plačią lietuvišką visuomenę.
1890 m. buvo pradėta leisti “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga”, kuri ėjo iki 1896 m. pabaigos. Galima sakyti, kad “Apžvalga” buvo pirmasis lietuvių krikščioniškos ir demokratinės minties laikraštis. Kad ir neturėdamas smulkiau suformuluotos programos, laikraštis turėjo tačiau aiškiai formuluotą tikslą: “Pirmutinis laikraščio tikslas buvo ir bus ginti katalikybę nuo pravoslavijos ir lietuvybę nuo sumaskolėjimo, antra, pagal mūsų išgales aukštyn kelti medžiaginį ir dorinį Lietuvos būvį; vieninti tikėjimo dalykus su tautiniais; ginti mūsų brolius nuo svetimtaučių kenksmingos įtakos, žodžiu… juos šviesti tikrai krikščioniškoje, tikrai katalikiškoje dvasioje. Mūsų obalsiai buvo ir toliau bus katalikystė ir lietuvystė. Nuo to obalsio nors visos pragaro dvasios sujudėtų, nors savo gyvastį padėtum – neatstosime” (“Apžvalga”, 1890 nr. 1).
Kitur ji skelbia savo svarbiu tikslu “iškariauti tikėjimo ir tautos liuosybę” (“Apžvalga”, 1891 nr. 24, 185-186 p.) Taigi, “Apžvalga” jau 1891 m. kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, o jos pagrindai buvo krikščionybė, tautiškumas, demokratiškumas. Laikraščio tikslas – Lietuvos laisvė ir tautos gerovė.
1896 m. pradėto leisti ir iki 1904 m. ėjusio “Tėvynės sargo” tikslai iš esmės nesiskyrė nuo “Apžvalgos”. Tačiau gabaus publicisto ir judraus laikraštininko kun. Juozo Tumo-Vaižganto redaguojamas, jis pranoko savo pirmtaką įvairiais atžvilgiais. Laikraštis vadovavosi šūkiu: “Mylėk Viešpatį Dievą už visą labiaus, artimą kaipo pats save, o Tėvynę už save daugiaus”. Tautiškumas čia buvo siejamas su religija, ir tai turėjo didelės reikšmės tautinės sąmonės ugdymui ir padėjo atsispirti ne tik rusų, bet ir lenkų įtakai. “Tėvynės sargas” sugriovė katalikybės ir lenkiškumo tapatybės mitą, Bažnyčia Lietuvoje palaipsniui tapo lietuviška, tvirta lietuvių tapatybės atspara.
“Tėvynės sargas” daug dėmesio skyrė kovai už draudžiamos spaudos atgavimą. Beveik kiekviename numeryje buvo aiškinama apie lietuviškos spaudos reikalingumą, viešumon kelti žandarų niekingi darbai, persekiojant knygnešius ir lietuvišką spaudą, nurodyti kovos būdai už savąją spaudą, raginta rašyti atskirus ir kolektyvinius prašymus carui, ministrams, gubernatoriams dėl spaudos draudimo panaikinimo.
“Tėvynės sargas” lietuvių tautinį sąjūdį glaudžiai siejo su Lietuvos ekonomine gerove. Jis rūpinosi, kad lietuvis nebūtų nuskurdęs, o taptų materialiai pajėgus, savo tėvynėje jaustųsi šeimininkas. Ragino nesmulkinti ūkių, nesibylinėti, neparduoti žemės svetimtaučiams, neemigruoti į užsienius, mokytis įvairių amatų, imtis prekybos, taupyti.
Juozo Tumo redaguojamas “Tėvynės sargas”, ano meto spaudos kontekste, išsiskyrė ir tolerantiškumu, ieškojo bendro pagrindo veikti visiems lietuvių inteligentams, nepaisant jų priklausomumo vienai ar kitai ideologinei srovei. Savo recenzijose apie liberalų leidžiamus “Ūkininką” ir “Varpą” neretai atsiliepdavo palankiai. Net aršiai antikatalikiškuose J. Šliūpo “Lietuviškame Balse”, “Apšvietoje” ar “Naujoje Gadynėje” rasdavo ir ko nors gero. Antra vertus, laikydamasis krikščioniškųjų dėsnių, “Tėvynės sargas” nevengė ir ginti savo idėjinius pagrindus.
Kaip pastebi Krikščionių demokratų partijos autoritetas ir vienas jos vadovų Mykolas Krupavičius, “Apžvalga” su “Tėvynės sargu” “užbaigė demokratijos potencialųjį periodą. Jiedu atidarė kelią į aktualųjį periodą. Aktualusis krikščioniškosios demokratijos veiklos periodas prasidėjo su pirmosios krikščionių demokratų programos parašymu.” Ją 1904 metais parašė Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai: Pranas Būčys, vėliau vyskupas, Maironis-Maciulevičius ir Jakštas-Dambrauskas. Toje programoje, laikydamiesi Leono XIII visuomeninių enciklikų, ypač „Rerum novarum“ ir „Graves de communi“, jie nutiesė aiškias krikščioniškosios demokratijos ideologines linijas, nustatė tikrus principus ir praktinį jų vykdymą, pritaikytą laiko ir vietos sąlygoms. Šios programos principai pasiliko tie patys visose tarpukario Nepriklausomos Lietuvos krikščioniškosios demokratijos programose.
Tai, kad per pastaruosius 17 nepriklausomybės metų krikščionys demokratai neįstengė tapti įtakingesne politine jėga, liudija ne ideologijos ribotumą, bet šiuolaikinių lyderių nepajėgumą ir neefektyvumą, nesugebėjimą pasinaudoti nelygstamu istoriniu paveldu, įspūdingu intelektualiniu palikimu (S. Šalkauskis, K. Pakštas, A. Maceina), tauriais praktinės politinės raiškos pavyzdžiais (M. Valančius, J. Tumas-Vaižgantas, A. Stulginskis, M. Krupavičius, A. Damušis), plačiais tarptautiniais ryšiais, Vakarų šalių praktikoje patikrintomis socialinėmis doktrinomis. Šiandieniai krikščionys demokratai, M. Krupavičiaus žodžiais tariant, vis dar išgyvena „potencialųjį periodą“. Metas būtų pereiti prie „aktualiojo“.
Krikščionims demokratams atgimti ir tapti vienu iš Lietuvos politinio kraštovaizdžio atsinaujinimo faktorių, sąlygos dabar kaip niekad palankios. Krikščioniškos pasaulėžiūros profesionalų šiandien yra jau daugelyje gyvenimo sričių: teisininkų, gydytojų, inžinierių, vadybininkų, verslininkų, netgi kariškių, mokslininkų, žiniasklaidos atstovų. Jei tik atsirastų organizuotas, stipraus potencialo krikščioniškos orientacijos, visuomeninėms reikmėms nuoširdžiai įsipareigojęs intelektualinis branduolys, pajėgus brandžiai diskutuoti ir siūlyti politinių sprendimų alternatyvas liberalizmo apologetika užsiiminėjantiems socialdemokratams bei konservatoriams, visuomenininkai lūkesčiai netruktų palinkti jo pusėn. Tačiau šie žmonės šiandien – išsklaidyti, neorganizuoti, veikiantys individualiai vien savo profesinėje srityje, bet ne organizacijos sudėtyje. Kodėl?
Priežasčių, matyt, daug. Ne paskutinėje vietoje ir ta, kad partinė veikla apskritai smarkiai sukompromituota. Daugelyje partijų „šeimininkauja“ veikėjai, stokojantys politinei raiškai būtinų savybių: geros iškalbos, atvirumo visuomenei ir ištikimybės savo politiniams principams, integralaus vertybinio mąstymo ir pajėgumo telkti, ne skaldyti žmones.
Antra vertus, veikia ir partijų tarpusavio konkurencijos dėsniai. Kam naudinga, kad sustiprėtų, tarkim, krikščionys demokratai? Konservatoriams? Socialdemokratams? Liberalams? Būtų labai naivu taip galvoti. VSD skandalo peripetijos atskleidė, kad „įtakingosios“ partijos moka sumaniai išnaudoti ir specialiąsias tarnybas, savo partinėms pozicijoms politinės konkurencijos lauke sustiprinti, o konkurentų stovyklas – pažeisti: dezorientuoti, išgąsdinti, išsprogdinti. Tai didžiulė mūsų politinio gyvenimo yda, kurios, atrodo, nesuvokia nė naujasis VSD vadovas, „drąsiai“ aiškinantis apie tai, kad efektyvus gali būti tik „laukinis, nekontroliuojamas saugumas“. Įdomu, kaip tie patys žodžiai skambėtų, tarkim, Putino ar Lukašenkos spectarnybų vadų lūpose?
Filosofas Antanas Maceina, vienas moderniųjų laikų lietuvių krikščioniškosios politinės doktrinos kūrėjų, savo metu yra pastebėjęs, jog “išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti.“
Pastarųjų metų politinės krizės atidengė net tik aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose klestintį nežabotą savanaudiškumą, bet ir socialinę prarają, atskyrusią vadinamąjį „politinį elitą“ nuo savo rinkėjų. Socialinis neteisingumas šiandien graso Lietuvai tuo, ką Vakarų Europa išgyveno liberalaus kapitalizmo epochoje XIX a. pabaigoje, kai išnaudojamas darbininkų luomas buvo paliktas be perspektyvų ir be vilties. Idėjos, apsaugojusios Vakarų Europą nuo socialinių sukrėtimų ir revoliucijų, ko neišvengė slaviškieji Rytai, pirmiausiai atėjo būtent iš krikščioniškosios srovės atstovų. Šis rūpestis išlieka aktualus ir Lietuvoje, net jeigu pirkliauti krikščioniškosios demokratijos idėjomis kam nors atrodytų pelninga. Idėjos, kuriomis netikima, – negyvybingos. Jas prikelia gyvenimui tik tie, kurie jomis tiki.
