Priėjome prie svarbaus atradimo. Pirmiausia ne Barselona, ne Atlanta ir ne Sidnėjus mus išmokė aukštinti krepšinį, o asmeninė patirtis savo kieme ir mokykloje. Bronza žaidynėse, žinoma, kėlė žaidimo prestižą ir žavesį, bet pagrindinė krepšinio kolektyvinės psichologijos struktūra susidaro tarp paauglių (ypač vaikinų) apirusiose asfalto aikštelėse daugiabučių kiemuose.
Draugas, su kuriuo sekmadieniais, savaime suprantame, žaidžiame krepšinį, teisingai pastebėjo, jog tarp lietuvių, būdamas universalus, krepšinis sykiu yra be galo individualus ir asmeniškas dalykas. Kiekvieno jaunuolio brandos istorija – tai lyg autentiška pelnytų autoriteto taškų ir patirties pražangų statistinė lentelė.
Nors pats kažkur dvylikos metų labiau domėjausi šachmatais, buvau priverstas pasivyti klasės draugus krepšinio aikštelėje, jeigu nenorėjau likti toks truputį liurbis, ir vieną vasarą ištisas dienas beldžiau ir beldžiau į lentą, į lanką, į tinklelį, kol išmokau bent nepramesti iš po krepšio.
Įgūdžiai labai pravertė kitame mieste, kur su vietiniais kiemo vyrukais galėjau rasti kalbą tik stumdymasis – jau geriau atlikdamas verpstę ir pataikydamas puskablį, negu bandydamas atsikirsti įžūliu žodžiu ar – kartais – kumščiu. Bičiuliai danai, tarp kitko, kartą man pasipasakojus, tokios nesveikos subordinacijos sistemos nepagyrė, ne. O kiek tokių gangsta-kleiziškų derinių pro langus mačiusios močiutės Kauno kiemuose! Turbūt ir iki kraujo, ir iki policijos...
Antai vienas mano kiemo marozėlis (mes Šiauliuose sakydavom – „forsas“) net po suluošinimo eismo įvykyje buvo nepraradęs turbūt grakščiausios savo savybės – rankų plastikos metant iš vidutinio nuotolio.
Krepšinis yra tamsiausias mūsų sielos žvėris, kurio apetitas gali būti pasotintas arba muštynėmis ir patyčiomis, arba brangiausio metalo medaliais. Krepšinis yra emocijų laidininkas ir visuomenės sutarties garantas, be kurio tikriausiai bendruomeniniai santykiai pasidarytų grobuoniškesni. Be krepšinio tikriausiai tektų pirmuosius statuso ir įsitvirtinimo taškus kaupti nebent konkuruojant prie fortepijono ir grojant Čiurlionio simfonijas. Irgi variantas, bet ar tiek užtektų rimčiai ir pažangai.
Todėl jeigu sutariame, kad mūsų visuomenės sąranga turi simbolinį 15-os su 28-iais metrais matmenį, galbūt vertėtų krepšinį įrašyti ir į pagrindinį valstybės sandaros įstatymą? Greta valdymo formos, tautos suvereno, valstybinės kalbos, greta herbo ir himno? Tai ir pabandėme padaryti „Žinių radijo“ socialiniame eksperimente, surengę parašų rinkimo dėl privalomojo referendumo Konstitucijai keisti simuliaciją.
Visą laidos „Socialinis eksperimentas“ įrašą galite išgirsti ČIA.
Marijus Gailius
