Vilniaus teritorinės muitinės „Kirtimų“ krovinių posto vyresnysis inspektorius, Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) teisėjas Gintaras Vitkauskas praėjusią savaitę grįžo iš Palermo (Italija) mieste vykusio Pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionato, kuriame Lietuvos vyrų rinktinė iškovojo auksą, o moterys laimėjo sidabro medalius.
Pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionatas - vienas reikšmingiausių G. Vitkausko turnyrų, kuriame jis teisėjavo dėl bronzos kovojusių komandų rungtynėse, vadovavo teisėjų brigadai.
– Kai kam negirdinčiųjų sportas atrodo lyg egzotika. Ar labai skiriasi teisėjavimas negirdintiesiems?
– Dėl egzotikos – tai esate visiškai neteisi. Komandos žaidžia įprastą krepšinį - juk kamuolys visiems apvalus, o taisyklės ir krepšiai - irgi tokie patys. Tiesa, skiriasi emocijos, kurias girdintieji reiškia šaukdami. Kurčiųjų sporte džiaugsmas ar nusivylimas reiškiamas ryškesne mimika, labiau mojuojama rankomis. O per rungtynes negirdintys švilpukų ir sirenų žaidėjai dažniausiai „susikalba“ akimis. Dėl šių priežasčių teisėjavimas per varžybas tampa kiek kitoks, nes priimant sprendimą tenka ne tik švilpti, bet ir dažniau mojuoti rankomis, kad po švilpuko toliau nebūtų varinėjamas kamuolys. Tačiau dėl to tikrai nekilo kažkokių papildomų problemų ir visi teisėjai savo darbą atliko kuo geriausiai.
– Prieš šį pasaulio čempionatą dalyvavote „Eurobasket 2011“ Lietuvoje...
– Kaip ir daugeliui sporto aistruolių, man „Eurobasket 2011“ buvo pats reikšmingiausias šių metų įvykis. Kadangi turėjau laimės dalyvauti bei prisidėti prie čempionato organizavimo (Panevėžyje buvau teisėjų attache, t.y. atsakingas už ten dirbusių teisėjų apgyvendinimą, transportą ir kitus buitinius dalykus, Vilniuje lydėjau teisėjus į varžybas), visus tuo metu vykusius įvykius mačiau ne tik žiūrovo, bet ir teisėjo bei organizacinio komiteto pagalbininko akimis. Tai reiškia, kad stebėjau ir vertinau ne tik aikštelėje vykusias varžybas, bet ir čempionato dalyvių bei jo svečių gyvenimą. Todėl tikrai galiu drąsiai teigti, kad „Eurobasket 2011“ buvo surengtas pagal aukščiausius europinius standartus.
– Prieš metus tapote septintuoju Lietuvoje aukščiausio tarptautinio lygio krepšinio arbitru – jums buvo suteikta Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) teisėjo kategorija. Kaip pasikeitė gyvenimas po šio garbingo vardo suteikimo?
– Gyvenimas dėl padaugėjusių kvietimų teisėjauti įvairiose varžybose apsisuko 180 laipsnių kampu. Vien praėjusį sezoną teisėjavau 11 tarptautinių varžybų – kaip pradinukui, tai tikrai daug. Beje, kiekvienoms rungtynėms reikia laiko, todėl visos atostogos buvo skirtos turnyrams bei varžyboms.
– Teisėjo darbas jums – tarsi „užklasinė“ veikla, kurios metu patiriamas nė kiek ne mažesnis stresas nei darbe?
– Įtampos pakanka visur – ir darbe, ir krepšinio aikštelėje. Aikštėje vyrauja emocijos, kuriomis „pasikraunu“ net ir tuomet, kai situaciją suvaldyti labai sunku. Tad, nepaisant nieko, ten labiau pailsiu nei pavargstu. Tuo tarpu darbe jaučiama įtampa dėl ne visuomet pozityviai nusiteikusių interesantų vargina.
– Kaip į jūsų dažnas išvykas reaguoja kolegos ir kaip derinate, atrodo, sunkiai suderinamus dalykus?
– Niekada nepamirštu, kad dirbu muitinėje ir nesu profesionalas, galintis iš teisėjo uždarbio išmaitinti šeimą. Todėl natūralu, kad visi mano gyvenimo prioritetai pirmiausia skiriami tiesioginei darbovietei, o krepšinis lieka lyg ir antrame plane. Tačiau turiu prisipažinti, kad daugiausia dėl to kenčia šeima ir atostogos - visos man priklausančios atostogų dienos skiriamos turnyrams ir išvykoms į užsienį. O dėl kolegų...man pasisekė. Dirbu tikrai šauniame kolektyve, kur visi mane palaiko juolab, kad ir savo darbo kitiems neužkraunu – mat darbas poste turi tam tikrą specifiką, todėl man išvykus darbo krūvis nepermetamas ant kolegų pečių. Be to, visuomet stengiuosi bendradarbiams atsidėkoti.
– Bilietais į varžybas?
– Deja. Neturiu tokios galimybės, bet saldainių, sausainių ar kitokių vaišių visuomet parvežu. O ir kodėl viską matuojame tik materialiu atlygiu ir esame pamiršę gražius žodžius, rodomą dėmesį, kurie neretai būna žymiai svarbesni nei blizgantys saldainių popierėliai.
– Be teisėjavimo įvairaus lygio krepšinio turnyruose dar suspėjate dalyvauti ir muitinėje vykstančiuose renginiuose?
– Be jokios abejonės. Esu veiklus ir sportiškas žmogus, tad kiek jėgos leidžia aktyviai garsinu Vilniaus teritorinės muitinės vardą. Muitinėje vykstantiems renginiams - neginčijama pirmenybė. Pavyzdžiui, liepą vykusiame jubiliejiniame Medininkų bėgime užėmėme 3 vietą, o pavasarį Kaune vykusiame tradiciniame krepšinio trejetų turnyre – pirmą. Taip jau yra, kad teisėjavimo grafiką stengiuosi derinti, kad šis nesikirstų su sportinėmis varžybomis muitinėje. Kol kas sekasi visai neblogai, nes sportinės varžybos – puiki galimybė pabendrauti su kolegomis, šauniai praleisti laiką, susipažinti su naujais žmonėmis. Turiu pasakyti, kad net ir krizės metu muitinės sportinis gyvenimas pakankamai aktyvus ir už tai reikia dėkoti labai sportiškai vadovybei.
– Visai neseniai prisipažinote, jog dabar tam tikra prasme apvagiate savo šeimą?
– Pradžioje buvo išties nelengva, juolab, kad mano žmona su sportu visiškai nedraugauja, o mergaitės krepšiniui taip pat tik šiek tiek prijaučia. Bet dabar ....viskas stojo į savas vėžes ir namuose jaučiu didžiulį palaikymą, norą, kad, kaip tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas pasiekčiau kuo didesnes aukštumas. Dėl to savo mylimoms moterims išties esu labai dėkingas.
Asta Mikelevičiūtė
