1979 metų pavasarį Kauno „Žalgiriui“ grėsė iškritimas iš TSRS aukščiausios lygos. Nusprendęs padėti žalgiriečiams, Vidas Mačiulis pasiėmė magnetofoną ir išvyko į Kauno sporto halę, kur paslapčiomis pakalbino visus tuometinius komandos žaidėjus. Apšilimo metu skambant šių pokalbių įrašams, „Žalgiris“ turnyre savo tvirtovėje sugebėjo išlikti tarp stipriausių, o V.Mačiulį legendinis krepšininkas ir treneris Stepas Butautas praminė „šeštu žaidėju“.
Taip gimė pirmoji V.Mačiulio krepšinio laida „Time out“, kurią anuomet oranžinio kamuolio bendruomenė linksniuodavo taip pat, kaip dabar yra žinoma „Krepšinio pasaulyje“. Iki tol jokios patirties sporto žurnalistikoje neturėjęs V.Mačiulis „Time out“ pavertė gyvų interviu su krepšinio žinovais oaze, besitęsusia iki pat 1988 metų.
Krepšinio iš Kauno rajono kilęs žurnalistas daugiau nebegalėjo pamiršti – pasiskolinęs pavadinimą iš pirmojo Lietuvoje spalvoto krepšinio žurnalo, nuo 1992 m. jis pradėjo kurti „Krepšinio pasaulyje“, kurios iki šiol parodyta jau apie 950 serijų. V.Mačiulis neslepia – 1000 laidų yra jo tikslas.
Su kamuoliu dekoruotu mikrofonu ir filmavimo kamera beveik nesiskiriantis 68-erių V.Mačiulis SportIN papasakojo apie santykius su antros Lietuvos religijos atstovais, darbo metodiką, pasidalino pastebėjimais apie kylančias ir prigesusias žvaigždes, pateikė įžvalgas apie Eurolygos draudimus groti himną ir brolių Macių išdaigas.
Buvo tikrinamas chronometru
Vladas Garastas – vieno žymiausių krepšinio trenerių pavardę mini V.Mačiulis, paklaustas, su kuriuo krepšinio pasaulio atstovu yra rengęs daugiausia interviu. „Su juo esu kalbėjęsis kelis šimtus kartų. Bet ne ką mažiau teko bendrauti su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu ar Jonu Kazlausku“, – teigė V.Mačiulis.
Žurnalistas atskleidė, jog anuomet krepšininkai būdavo susikaustę, nenorėdavo bendrauti. „Prieš 20 metų taip sunku būdavo juos prakalbinti, o dabar sutinka ir klausia, ar esu išsaugojęs tą medžiagą, prašo ja pasidalinti“, – juokėsi jis. Nepaisant to, V.Mačiulis neprisimena atvejo, kada buvo atstumtas.
„Nesvarbu, kas kurią minutę pelnė taškus. Svarbu, kad paliktume istorijai krepšininkų, trenerių mintis apie krepšinį, apie gyvenimą, apie save. O pergalės ir pralaimėjimai yra tik momentinis džiaugsmas ir liūdesys“ – samprotavo jis, pripažinęs, jog siekia kitokio požiūrio į krepšinį.
„Gera, kai žinią gali pranešti pats pirmas. Sakykime, kai bekalbėdamas telefonu sužinojau, jog susižiedavo Žydrūnas Ilgauskas, ar kokiam krepšininkui gimė vaikas, ar kad bus pakeistas treneris“, – pridūrė sporto pasaulio legenda.
Nors giliai įmerkė kojas į krepšinio vandenis, patyręs žurnalistas pripažįsta, jog su šios sporto šakos bendruomenės nariais tauriaisiais gėrimais kartu nesivaišina. „Buvo skaudu, kai buvę „Žalgirio“ vadovai tikrindavo chronometru, kiek laiko skiriu „Žalgiriui“, o kiek „Lietuvos rytui“. Jie piktinosi, jog 25 sek. ilgiau rodžiau Vilniaus komandą ir klausė, ar aš tikrai kaunietis“, – prisiminė jis.
Pasak V.Mačiulio, raktas į pašnekovų širdis yra nuoširdumas. „Kadangi esu senas vilkas, žinau, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Pašnekovai jaučia, ar tu iš širdies klausi, ar atėjai pasiųstas redaktoriaus kažką išpešti, sudirbti. Antru atveju jie visada bus nemalonūs“, – sakė jis.
V.Mačiuliui teko regėti ne vienos šalies krepšinio žvaigždės gimimą, o pirmoji tokia buvo A.Sabonis. „Išvydau A.Sabonį, kai jam buvo 15-a metų. Kai pamačiau, kaip jis per visą aikštę permeta kamuolį, kaip viena ranka jį laiko ir deda, žinojau, kad čia tai bus...“, – prisiminė jis.
Paprašytas išskirti krepšininką iš dabartinės kartos, žurnalistas mini jaunąjį „Žalgirio“ vidurio puolėją Artūrą Gudaitį. „Jei jis bus dar kietesnis, vyriškesnis, iš jo gali išaugti geras žaidėjas“, – svarstė V.Mačiulis.
„Mano laikais surasdavo aukštą, tvirtai sudėtą jaunuolį iš rajono, o šiandien niekas jo pavardės neprisimena. Daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio. Nežinau, ar tai tiesa, ar ne, bet Valdemaras Chomičius po rungtynių pataikydavo apie porą tūkstančių kartų ir tik tada eidavo į rūbinę. Taip užauga Europos ir olimpiniai čempionai“, – pastebėjo jis.
Žurnalistas išreiškė nusivylimą, jog talentingi žaidėjai per anksti patenka į krepšinio grandų rankas. Jo teigimu, teisingai elgiasi tie krepšininkai, kurie ilgiau rungtyniauja Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ar silpnesnėse Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandose ir įgauna daugiau žaidybinės patirties. „Jei būčiau tėvas, leisčiau sūnų tik į tokią komandą, kur jis stiprėtų aikštėje“, – teigė V.Mačiulis.
V.Mačiulį maloniai stebina šio LKL čempionato batalijos. „LKL stebiu nuo pirmos jos gyvavimo dienos ir nepamenu, kada buvo tokios atkaklios rungtynės kaip šį sezoną. Džiaugiuosi, kad pripažintoms komandoms iššūkį meta „Šiauliai“, „Tonybet“, „Pieno žvaigždės“, „Neptūnas“. Nenuspėjamos dvikovos pritraukia daugiau žiūrovų“, – pastebėjo jis. „Tuo tarpu moterų krepšinis, mano nuomone, Lietuvoje labai susilpnėjo“, – atsiduso.
Žurnalistas džiaugiasi, jog jam pirmajam pavyko užfiksuoti bei parodyti, kaip Kauno sporto halėje prieš „Žalgirio“ rungtynes imta giedoti nacionalinį himną. „Mūsų sporto arenos jaunus lietuvius išmokė himno žodžius, o Eurolyga dėl to pyksta“, – stipriausios Senojo žemyno krepšinio lygos draudimą giedoti himno eiles prisiminė V.Mačiulis.
Tuo tarpu sprendimą visam laikui uždrausti chuliganišku elgesiu pasižymėjusiems Normundui ir Nauriui Maciams lankytis „Žalgirio“ rungtynėse Eurolygoje, V.Mačiulis vadina savotišku kerštu. „Žmogžudžius nuteisia, o atlikę bausmę jie gali grįžti į tą patį miestą ar kaimą, o čia ne. Tai kerštas lietuviams – giedokite savo himną, o mes radome progą ir jus nubausime“, – pylos negailėjo V.Mačiulis, prisidėjęs prie pilietybės suteikimo Latvijos broliukams ceremonijoms, į kurią himno giedoti pakvietė operos solistą Virgilijų Noreiką.
„Jie (broliai Maciai – SportIN) yra tikri fanai, o mes juos niekiname, neleidžiame į Eurolygos rungtynes. Juk čia žmogaus teisė. Turi būti fanatiški ir treneriai, ir krepšininkai, ir žiūrovai, tik tada mes kilsime“, – teigė jis.
Paklaustas, ar dešimtmečius savarankiškai kurdamas laidas nesijaučia vienišas, „Krepšinio pasaulyje“ siela nusišypso. „Paimu kamerą, nuvažiuoju, žinau, ko man reikia. O dėl kompanijos… Aikštelėje bėgioja 10, ant suoliuko sėdi dar daugiau. Jos pakanka“, – juokėsi V.Mačiulis.
Indrė Leonavičiūtė
