Vienas tokių – 2003 m. Europos čempionato karūną su Lietuvos rinktine laimėjęs ir geriausiuose Europos klubuose žaidęs Kšištofas Lavrinovičius.
Taip jau sutapo, kad interviu metu vienas žinomiausių šalies krepšininkų kaip tik važiavo į techninę apžiūrą (liaudiškai – „technikinę“).
„Ilga eilė, dar teks palaukti, tai galim pakalbėti“, – paskambinus atsakė Kšištofas.
Ar įsivaizduojate savo kasdienybę be automobilio?, – tv3.lt pradėjo pokalbį su pašnekovu.
Tikrai neįsivaizduoju. Be automobilio būčiau kaip be rankų.
Gal atsimenate, kada prie vairo teko sėsti patį pirmą kartą?
Kai sukako 18 metų, mes iškart su broliu nuėjome laikyti „teisių“, o jas išlaikę nusipirkome pirmąjį automobilį.
Laikant „teises“ buvo bėdų ar viskas ėjosi kaip per sviestą?
Ne, viskas gerai pavyko. Ir teorija, ir vairavimas sekėsi puikiai. Labai norėjome vairuoti.
Kuris pirmas gavote vairuotojo pažymėjimą?
Kartu. Nes egzaminą laikėme tą pačią dieną, tą pačią valandą, tą pačią minutę. Čia kalbant apie teoriją. Aišku, vairavimo egzaminą laikėme atskirai.
Galite atsiminti savo pirmuosius automobilius? Kokie jie buvo?
Pirmasis automobilis, kurį nusipirkom su broliu, buvo BMW 520 arba 530. Man atrodo, kad visgi 530, bet tiksliai neatsimenu. Tai buvo raudona mašina, gal kokių 1900–1991 m. Mes ją pirkome 1997 m. Tuo metu tai buvo nebloga mašina. Atsimenu, abu kaupėme pinigus ir vis tiek dar teko pasiskolinti iš mamos.
Jeigu ne paslaptis, kiek ji kainavo?
Man atrodo, 4 000 dolerių.
Kada galėjote sau leisti įsigyti automobilį ne iš antrinės rinkos, o iš salono?
Turbūt kokiais 2005 m.
Pats vairavimas jums teikia malonumą?
Taip, bet aš nesu kažkoks lenktynininkas. Man automobilis neturi būti prabangus. Aš jame turiu jaustis komfortiškai, kad galėčiau ne tik vairuoti, bet ir mėgautis. Dabar vairuoju „Mercedes-Benz“ GL ir esu labai patenkintas. Tai – didelis ir aukštas septynių vietų automobilis. Galiu patogiai išlipti, įsėsti patogiai, pasodinti daug savo vaikų, susidėti daug daiktų.
Ar su metais pasikeitė jūsų požiūris į automobilius?
Kai buvome paaugliai, jauni, turėti BMW buvo mada. Kai važiavome su broliu pirkti pirmosios mašinos, nebuvome nusitaikę būtinai į BMW. Mes su savimi turėjome tik 2 000 dolerių, bet mums ji taip patiko, kad nusprendėme iš tėvų pasiskolinti pinigų ir nusipirkti. Antra ir trečia mano mašinos irgi buvo BMW. Ne dėl to, kad kategoriškai manyčiau, kad tai geriausias automobilis. Tiesiog pasitaikė neblogas variantas.
Turbūt pradėjus naudotis tam tikru prekės ženklu nesąmoningai norisi tai tęsti...
Čia, žinokit, turbūt panašiai kaip ir su telefonais. Jeigu jau pradedi naudotis „Iphone“, kažin, ar grįši prie „Android“. BMW jau žinojau, kur koks mygtukas, kokia važiuoklė, tas irgi turbūt prisidėjo.
Kokį tolimiausią atstumą esate vairavęs?
Iki Varšuvos, gal Latvijos. Toli tikrai nevažiavau, gal brolis daugiau yra važiavęs. Jeigu reikia važiuoti daugiau nei 1 000 kilometrų, stengiuosi skristi lėktuvu.
Jums teko žaisti ne vienoje užsienio šalyje. Kokia ten vairavimo kultūra?
Visose šalyse vairavimo kultūra skirtinga. Pavyzdžiui, kai žaidžiau Rusijoje, tokios vairavimo kultūros kaip ir nebuvo. Tada tikrai mažai kas laikėsi taisyklių, važinėjo bet kaip, parkavo mašinas kas kaip nori. Jautėsi tas, kad pas kurį mašina geresnė, to kelias ir taisykles. Maždaug taip. Aišku, ne visi taip elgėsi, buvo ir kultūringų vairuotojų.
Ispanijoje, Italijoje kultūra jau buvo kitokia – žmonės ten važinėja tikrai tvarkingiau. Aišku, ir ten būdavo visokių. Palyginus, Lietuva yra labai kultūringa šalis pagal vairavimą.
O kokius automobilius suteikdavo klubai?
Rusijoje buvo „Chevrolet“, „Ford“, „Toyota“. Italijoje duodavo „Peugeot“, BMW. Ispanijoje važinėjau taip pat su BMW.
Kada nusprendžiate keisti automobilį?
Pas mane daug pažįstamų, kurie atvažinėja 5 metus ir bando keisti. Aš kažkaip prie daikto labai prisirišu. Žiūriu į tą mašiną ir man būna taip gaila atsisveikinti. Aš galiu važinėti su ta pačia mašina apie 10 metų.
Nesate tas, kuriam nuolat reikia naujų žaisliukų?
Tikrai ne. Man svarbiausia, kad mašina būtų saugi, tvarkinga ir kad galėčiau nuvažiuoti iš taško A į tašką B.
Kiek daugiausiai teko išleisti už mašinos remontą per vieną kartą?
Neseniai teko remontuoti žmonos mašiną. Ji vairuoja „Audi“ A7. Teko sumokėti apie 4 500, tai jau tikrai skaudėjo.
Ar jus tenkina Lietuvos kelių kokybė? Pavyzdžiui, kelias Vilnius–Utena pro Molėtus?
Tai aišku, kad tenkina. Važiuoji ir jautiesi kaip traukinyje. Be abejo, būna kažkur gilumoje duobės, kur galėtum tik su traktoriumi praeiti. Būna smegduobių, kur gali ratą pamesti, bet taip visada bus. Niekada nebus taip, kad visur kelias būtų kaip stiklas. Iš esmės tikrai nėra ko skųstis. Pas mus Lietuvoje orai labai dažnai keičiasi ir tai kenkia kelio dangai. Žmonės, kurie skundžiasi, nėra buvę kitur. Pavyzdžiui, toje pačioje Rusijoje.
Ką manote apie nueinančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus inicijuotą gatvių siaurinimą? Jo paties žodžiais tariant, gatvių humanizavimą?
Reikėjo laiko priprasti. Dabar galvoju, kad gal veltui tą siaurinimą padarė. Kai kur vos su savo džipu galiu pravažiuoti, tai kaip ten koks nors autobusas pravažiuos? Parkingus dabar padarė taip, kad jie užima labai daug vietos, bet juose telpa mažiau mašinų. Ten, kur būtų galima „įkišti“ 10, dabar galima „įkišti“ kokias 6. Kai pripranti, viskas atrodo normaliai. Žmonės užmirš ir tai priims dalyką, kuris taip ir turi likti.
O ką galvojate apie Vilniaus miesto savivaldybės ir Vyriausybės deklaruojamas pastangas kuo daugiau žmonių „ištraukti“ iš automobilių ir persodinti juos į viešąjį transportą?
Manau, kad žmonės turi pasirinkti, ko jie nori. Jie turi būti laisvi. Jeigu man patinka važiuoti su mašina, kodėl aš turiu važiuoti autobusu? Laikas parodys. Manau, antrankių žmonėms nieks neuždės ir į autobusus nenutemps. Jeigu žmonės kamščiuose jausis nepatogiai, gal jie patys persės į viešąjį transportą? O kas jaučiasi geriau automobiliuose, juose ir liks.
Atsimenate, kada paskutinį kartą važiavote su viešuoju transportu „Bolt“, paspirtuku ar dviračiu?
Su „Boltu“ važiuoju dažnai – kiekvieną penktadienį (juokiasi). Jeigu rimtai, tenka kartais pavažinėti į vakarėlį ar šventę, kad būtų galima išgerti taurę šampano. Su viešuoju transportu teko važiuoti gal prieš kokius 5 metus. Važiavau vien dėl to, kad norėjau juo pravežti savo vaikus. Jie mato troleibusus, mato autobusus, bet nežino, kas ten viduje, nes nuo gimimo yra vežiojami. Tai mes kartais jiems padarome tokią atrakciją.
Ir kaip sekėsi?
Gerai, visiems labai patiko. Dabar mano vyresnėlis į treniruotes jau pats važiuoja pirmyn ir atgal su autobusu. Jis sako – „tėveliai, jūs man atsibodot“. Autobusu užtrunka ilgiau, bet jam gerai.
Tas išties yra gerai, juk taip ugdomas savarankiškumas, tiesa?
Be abejo, man tas labai patinka. Žmonai jo dar gaila, bet jam jau penkiolika metų, jis jau suaugęs vyras. Mes jo amžiaus jau diskotekose šokdavome.
O kokia būna bendrakeleivių reakcija, kai viešajame transporte jie pamato jus?
Nežinau, gal galvoja, kad sunkiai gyvenu ar pinigai šitam veikėjui baigėsi (šypsosi). Jeigu rimtai, man tai normalus dalykas, nieko blogo tame nematau.
Apie ką pakalbate su „Bolt“ vairuotojais?
Apie krepšinį, gyvenimą. Visada nuotrauką pasidarome.
Visada atveža ten, kur reikia iš pirmo karto?
Visko būna. Bet reikia žiūrėti pozityviai. Sakau vairuotojui, kad jis šaunuolis, ekskursiją padarė.
O paspirtukais pats pavažinėjate?
Ne, man labai kojos pavargsta. Šiaip su vaikais pasivažinėjame kartais Vingio parke. Man tenka susilenkti, bet pavažinėjame (šypsosi).
