Ši bendrovė Rusijoje siejama su regione valdžią uzurpavusiu ir Kremliaus valdžios vertikalę taikančiu gubernatoriumi, o Lenkijoje 2014-aisiais buvo siejama su šalį sudrebinusiu pasiklausymo skandalu.
Ilgaamžis gubernatorius
80-ųjų pabaigoje šimtatūkstantinė Kuzbaso šachtininkų minia buvo vienas iš pagrindinių komunizmo duobkasių. Nuolatiniai streikai, 1989-aisiais kaitinę situaciją regione, pasitarnavo kaip stiprus ekonominės ir politinės destabilizacijos faktorius.
Tačiau vietoje socialinio teisingumo imperijos griūtis daugeliui šachtininkų atnešė tik darbo vietų praradimą: restruktūrizacijos programa nulėmė, kad iš 144 tūkst. šachtose triūsiančių žmonių darbo neteko beveik pusė jų – 68 tūkst.
1997-ųjų vasarą tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas sutvarkyti šią „socialinę katastrofą“ paskyrė įtakingą komunistą Amaną Tulejevą. Šis asmuo prezidentinių ambicijų atsisakė tik tada, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, iki tol jis triskart kandidatavo į šį postą (1991, 1996 ir 2000 metais). Tų pačių metų rugsėjį vykusiuose gubernatoriaus rinkimuose iki tol regiono administracijoje 8 metus dirbęs A. Tulejevas surenka „standartinius“ 94,5 proc. balsų.
Regiono gubernatoriaus kėdės jis niekam neužleidžia jau 19 metų. Daug įtakos tam galėjo turėti „laiku“ atliktas perėjimas iš Komunistų partijos į panašų laikotarpį valdžią Rusijoje uzurpavusią V. Putino „Vieningąją Rusiją“.
A. Tulejevas per tuos metus sugebėjo ne tik išsilaikyti valdžioje, tačiau ir sudalyvauti anglies pramonės privatizavime. Regione veikia 29 bendrovės, užsiimančios anglies išgavimu, skirtingai nuo „prestižinių“ dujų ar naftos, visos jos priklauso privatiems asmenims. Tačiau bendrovių sąsajų su valdžia ilgai ieškoti nereikia.
Kemerovo valdžios vertikalė
A. Tulejevas regione atkartojo Kremliuje įprastą valdymo sistemą, kurioje galima išskirti tris esminius elementus. Pirmoji „Tulejevo sistemos“ dedamoji yra griežta politinio gyvenimo kontrolė. „Tulejevas Kemerovo srityje sukūrė griežtą valdžios vertikalę, kuri atmeta bet kokią stiprios figūros atsiradimo šalia jo galimybę. Visus nepatenkintus pernelyg ilgu jo vadovavimu regionui jis pasistengė nušalinti nuo valdžios,“ – leidiniui „ko.ru“ pasakojo politologas Pavelas Danilinas. Paskutiniai opoziciniai laikraščiai buvo uždaryti dar pirmaisiais 2000-ųjų metais, televizijos gyvena tik iš biudžetinio finansavimo.
Regioną apžvalgininkai prilygina Šiaurės Korėjai. Anot vieno iš vietos tinklaraštininkų, kurį cituoja leidinys, „vietos žiniasklaida jį ne tik kritikuoti, bet ir girti bijo. Apėmusi visuotinė paranoja, kad tokiu būdu gali būti „užslėpta gudri kritika“. Todėl vietos žiniasklaidoje vien tik „Jedinaja Rosija“ sprendimų pranešimai, orai ir reportažai iš pieno fabriko ar besišypsančių šachtininkų fotografijos.
Užkietėjęs komunistas, dar 1996-aisiais atsiėmęs savo kandidatūrą iš Rusijos prezidento rinkimų partijos lyderio G. Ziuganovo labui, 2003-aisiais „pakeitė odą“ ir perėmė vietos „Vieningosios Rusijos“ partijos lyderio vietą. Kemerovo komunistų lyderė Nina Ostanina, anksčiau buvusi A. Tulejevo pavaduotoja, 2011-aisiais paliko regioną.
2006-aisiais naujai įsikūrusios partijos „Sąžininga Rusija“ Kemerovo skyriaus lydere buvo paskirta tuometinė gubernatoriaus patarėja Nina Nevorotova.
Antrasis faktorius – išvystytas „Tulejevo socializmas“. Nors regionas ir skursta, o jo gyventojai uždirba mažiau, palyginus su kitais Rusijos regionais, jiems yra skiriamos įvairios socialinės garantijos ir kompensacijos. Regionas net ir sėkmingais Rusijos ekonomikai 2012-2013 metais nesugebėjo pakilti po 2007-ųjų krizės, o dėl įvairių socialinių programų ir beveik dvigubai padidino savo biudžeto įsiskolinimą.
Verslo kontrolė
Tačiau svarbiausiu gubernatoriaus „pasiekimu“ yra įvardijamas jo gebėjimas paskirti „kišeninius“ privatizuotų įmonių vadovus – tai yra „trečiasis Tulejevo sistemos“ faktorius.
Ne itin stipriai paisydamas savo komunistinių įsitikinimų A. Tulejevas nesibodėjo privatizuoti žaliavas išgaunančių įmonių aktyvus, tuo pačiu kruopščiai stebėdamas, kam jie atiteks. A. Tulejevas netruko atsikratyti regione veikusios bendrovės „Mikom“ vadovais, broliais Michailu ir Jurijumi Živilais. Pirmasis nuo 2000-ųjų yra paieškomas dėl įtarimų pasikėsinti į gubernatorių.
Kuzbaso verslininkų viena iš „ramaus darbo“ sąlygų – aktyvus dalyvavimas socialinės sferos finansavime. Ši šiuolaikinės duoklės sistema yra oficialiai įteisinama kasmetinėmis regiono administracijos ir kiekvienos iš bendrovių socialinėmis-ekonominėmis sutartimis. Juose būna surašyti bendrovių įsipareigojimai tiek jos darbuotojams, tiek ir regionui. Pavyzdžiui, bendrovė „Kuzbassrazugol“ nuo 2004-ųjų yra įsipareigojusi apmokėti trijų gyvenviečių komunalinius mokesčius, investuoti į regioną, o taip pat statyti namus ir dalyvauti mokyklos statybose, aprūpinti lengvatine anglimi tam tikras visuomenės grupes, organizuoti šachtininkų vaikams stovyklas ir t.t.
A. Tulejevo sukurta „verslo lėšų mobilizacijos“ sistema pasirodė tokia įspūdinga, kad ją kaip pavyzdį mini vietos ekonomistai ir sociologai. „Kemerovo regiono administracija atlieka apsauginio prie įėjimo vaidmenį, tai yra įleidžia į regiono ir vietos rinkas tik tuos verslininkus, kurie yra pasirengę „dalintis“ – palaikyti Kemerovo administraciją visais formaliais ir neformaliais būdais,“ – cituojamas Niufaundlendo memorialinio universiteto profesorius Antonas Oleinikas.
KTK atsiradimas
Vienas iš daugelio tokių „kontroliuojamų“ savininkų yra įvardijamas ir „Kuzbaso kuro kompanijos“ (KTK) savininkas Igoris Prokudinas. Profesionalus inžinierius iki 2000-ųjų dirbo regiono administracijoje. Valdžią užėmus A. Tulejevui, I. Prokudinas išėjo dirbti vienos iš didžiausių Kuzbaso anglies korporacijų „Kuzbassrazrezugol“ viceprezidentu. 2000-aisiais A. Tulejevas asmeniškai pakvietė I. Prokudiną vadovauti dviem anglies bendrovėms – KTK ir „Kenotek“. Valstybei priklausančiai bendrovei, kuri turėjo užtikrinti regiono anglių poreikį, reikalai klostėsi prastai, todėl A. Tulejevas pasiūlė direktoriui išpirkti akcijas. Šiandien I. Prokudinas – vienas iš turtingiausių regiono ir pačios Rusijos žmonių, jo turtas yra vertinamas šimtais milijonų dolerių.
KTK ataskaitose yra teigiama, kad dar 2002-ųjų spalį 50 proc. jos akcijų priklausė regionui. Tuo metu I. Prokudinas valdė vos 19,95 proc. Likusi dalis priklausė dar trims bendrovės vadovams. Tačiau jau 2005-aisiais I. Prokudinui priklausė 87 proc. akcijų, o likusi dalis jo verslo partneriui V. Danilovui.
Lenkijos skandalo šešėlyje
Rusijos oligarcho valdoma įmonė KTK prieš porą metų buvo siejama ir su Lenkiją sudrebinusia pasiklausymo byla. 2014-aisiais žiniasklaidoje buvo paviešinti tuometinių vyriausybės narių privatūs pokalbiai, nulėmę ne tik premjero atsistatydinimą, tačiau ir vėliau sekusį kraštutinių dešiniųjų „Teisės ir Teisingumo“ partijos atėjimą į valdžią.
Anot leidinio „Newsweek“ Lenkijos skandalas „pasižymėjo visais Šaltojo karo laikų požymiais“. „Šešėliniais sandoriai prie ikrų ir degtinės rytų europiečių restorane, padavėjo intriga, užsienio reikalų ministras, keikiantis šalies aljansą su viena iš svarbiausių savo sąjungininkių,“ – rašoma leidinyje.
„Waitergate“ (angl. waiter – padavėjas) pavadinto skandalo pagrindiniai veikėjai – vidaus reikalų ministras Bartłomiejus Sienkiewiczius, centrinio banko vadovas Markas Belka ir užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. Paviešinti du pokalbiai, kurių viename B. Sienkiewiczius tarėsi su M. Belka dėl tuometinio finansų ministro Jaceko Rostowskio „išstūmimo iš posto“, o kitame R. Sikorskis „keikia nenaudingą Lenkijos aljansą su JAV“.
Skandalas sudrebino visą tuometinę valdžią ir privertė trauktis aukščiausius postus užimančius valdininkus. Tuometinė valdančioji dauguma prarado savo įtaką ir užleido vietą populistiniais šūkiais tautą pavergusiems „Teisės ir Teisingumo“ nariams.
Tačiau kai kurie šio skandalo aspektai privertė žiniasklaidą minėti ir Rusijos įtakos klausimą.
KTK interesai Lenkijoje
„Už diplomatinio Lenkijos skandalo gali stovėti anglies tiekėjai iš Kuzbaso, teigiama 2014-ųjų „Gazeta Wyborcza“ straipsnyje.
Leidinyje teigiama, kad kompromatą prieš „neparankius“ lenkų ministrus galėjo organizuoti tie, kam nepatiko tuomet garsiai skelbti valdžios planai mažinti anglies importą į Lenkiją. Viena iš daugiausiai į šalį anglies vežančių bendrovių ir yra KTK.
Paaiškėjo, kad restorano vadovas, kurį netrukus po paviešinimo sulaikė šalies spec. tarnybos, prieš kelerius metus dirbo Markui Falente, lenkų multimilijonieriui, kurio vienas iš pagrindinių verslų ir yra prekyba anglimi.
Anot „Gazeta Wyborcza“, Markas Falente anglį pirko iš KTK. Leidinyje yra keliama versija, kad skandalą galėjo išprovokuoti nepatenkinti tų metų gegužę valdžios paskelbtais planais sumažinti ar išvis nutraukti anglies importą iš Rusijos. Teigiama, kad į Lenkiją iki 2014-ųjų buvo importuota 1,3 mln. tonų „juodojo aukso“ iš Kuzbaso.
„Mes rimtai tai svarstome, daugiau nieko komentuoti negaliu,“ – tų pačių metų rugpjūtį kalbėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, kartu su likusiais vyriausybės nariais 2015-aisias priverstas trauktis iš posto.
2015-aisiais Lenkija importavo 8,2 mln. tonų anglių, iš jų 1,17 mln. tonų – iš KTK.
Lenkijai anglis yra strategiškai svarbi žaliava, iš jos yra išgaunama net 85 proc. šios šalies elektros energijos, Rusijos siūloma mažiausia kaina regione paverčia šią šalį neišvengiama verslo partnere.
Pelno atskleisti nenori, politika nesidomi
„Lietuvos geležinkeliai“ apie sandorį su Rusijos „Kuzbaso kuro kompanija“ pranešė rugpjūčio 18 d. Bendrovė skelbia, kad „glaudžiai bendradarbiaujant su Rusijos geležinkelių Kaliningrado geležinkelininkais rugpjūčio pradžioje Lietuvą pasiekė traukinys, tranzitu gabenantis akmens anglį iš Meret geležinkelio stoties Rusijoje į Chrušciel geležinkelio stotį Lenkijoje“.
Kaip teigiama AB „Lietuvos geležinkeliai“ pranešime spaudai, tai yra pirmasis traukinys pagal rugpjūčio 1 d. pasirašytą sutartį su „Kuzbaso kuro kompanija“.
Ateityje bendrovė tikisi išplėsti vežimo apimtis, mat, iki šių metų pabaigos „Kuzbaso kuro kompanija“ įsipareigojo pervežti iki 250 tūkst. tonų akmens anglies.
Portalo tv3.lt kalbinta AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių ekspedijavimo departamento „LG Ekspedicija“, kuris vykdė derybas su rusų kompanija, direktorė Rima Terminaitė tikino, kad bendradarbiavimas su „Kuzbaso kuro kompanija“ bus itin naudingas „Lietuvos geležinkeliams“. Vis dėlto, „LG Ekspedicijos“ vadovė negalėjo nurodyti jos įvardintos naudos skaičiais.
„Nauda mums, kaip „Lietuvos geležinkeliams“ yra tai, kad važiuos traukiniai per Lietuvą, o ne per kitas šalis. Pravažiuos pro mus ir mes sugeneruosime pajamas iš to.
Pajamų aš tikrai nelabai norėčiau viešinti. Čia reikia skaičiuoti, nes priklauso nuo mėnesio, nuo tonažo ir nelabai pasakysime tuos skaičius“, – pažymėjo R. Terminaitė.
„LG Ekspedicija“ vadovė neslėpė, kad apie Rusijos „Kuzbaso kuro kompanijos“ sąsajas su Lenkiją sukrėtusiu pasiklausymo skandalu pirmą kartą išgirdo iš portalo tv3.lt.
„Aš tikrai nežinau, ten žmonės dirba logistikoje... Pirmą kartą girdžiu apie tai ir nežinau, ką galėčiau pakomentuoti. Bet turbūt politika yra politikai, o verslas yra verslui, taigi mums vežtis krovinį ir generuoti pajamas yra labai naudinga, o apie kažkokius skandalus tikrai nesidomime.
Jeigu klientas gali pasirinkti anglį plukdyti iš Piterio (Sankt Peterburgo – tv3.lt) į Kaliningradą ir po to išvežti į Lenkiją, o mes galime pasikrauti, pravažiuoti per Lietuvą ir gauti kažkokias pajamas, tai aš manau, skaičiuojame, kad uždirbti, kad pro mus pravažiuotų. Šiuo metu yra labai arši konkurencija visų valstybių, ir tiekėjai, ir gavėjai tą irgi puikiai supranta. Aš manau, kad šito politinio konteksto net neverta rašyti“, – aiškino R. Terminaitė.
Kieno pusėje esame?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, istorikas Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad „Lietuvos geležinkelių“ ir Rusijos „Kuzbaso kuro kompanijos“ sutartis tik iš pirmo žvilgsnio gali nekelti jokių klausimų.
Pasak A. Anušausko, Lenkijos anglies pramonė yra atsidūrusi sunkioje ekonominėje situacijoje, o rusiškos anglys yra net 30 procentų pigesnės nei lenkiškos. Be to, politikų pasiklausymo skandalas Lenkijoje ir jį lydintys teisminiai procesai, išvertę iš postų buvusį užsienio reikalų ministrą R. Sikorskį ir kitus aukštus politikus, tebesitęsia.
„Europos Sąjunga Rusijos kompanijoms, kurios dempinguoja mūsų produkciją nepagrįstai žemomis kainomis, skiria baudas, kai kurių tiesiog neįsileidžia. Tai šiuo atveju kyla klausimas, kieno politiką vykdo „Lietuvos geležinkeliai“?
Ekonominius aspektus galima suprasti, bet šalia ekonominių aspektų, žinant, kas įvyko prieš dvejus metus Lenkijoje ir tebevyksta iki šiol – pasiklausymo skandalas, susijęs su rusiškų anglių importuotoju M. Falente nesibaigė – kyla ir politinių klausimų. Bet kokiu atveju matėsi, kad tas verslininkas norėjo sukelti politinį skandalą, kuris atstatydintų iš Vyriausybės aršiausius pigių rusiškų anglių importo priešininkus. [...] Bet tai aštrina ir pačios Lenkijos situaciją. Žiūrint tokiu kampu, man ta sutartis su „Kuzbaso kuro kompanija“ įdomiai nuskamba. Tada vėl sugrįžčiau prie to klausimo – kieno politiką „Lietuvos geležinkeliai“ realiai vykdo?“, – svarstė portalo tv3.lt kalbintas A. Anušauskas.
Parlamentaras priminė, kad „Lietuvos geležinkeliai“ vis dėlto nėra privati verslo kompanija, o yra valstybinė akcinė bendrovė. A. Anušausko manymu, tai reiškia, kad ir jos sandoriams turėtų būti ne tik ekonominės naudos kriterijai.
„Jeigu tai būtų privati kompanija, darytų savo biznį, sakydama „koks mums skirtumas? Pinigai nekvepia, nesikiškite į mūsų reikalus“, tai būtų suprantama, bet „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybinė kompanija. O valstybinė kompanija nėra vien tik ekonominis reikalas, tai yra ir politinis klausimas.
Jeigu mes norime prisidėti prie Lenkijos tam tikro ekonominio sektoriaus dar didesnio susitraukimo su didesnėmis vidinėmis Lenkijos, kuri yra mūsų sąjungininkė, problemomis, tai šiuo atveju galima daryti ir taip. Bet, jeigu mes mąstome politiškai, nenorime dalyvauti šitame žaidime, kuriame dalyvauja Rusijos, sakyčiau, labai įdomiomis sąlygomis sukurta kompanija, dempinguojanti Lenkijos anglių pramonę, tai sprendimai turėtų būti kitokie. Biznis iš anglių yra menkas, o politiniai nuostoliai santykiuose su Lenkija – didžiuliai“, – reziumavo A. Anušauskas.
„Rusijos valstybinių oligarchų kompanijos veikia tokiu principu: Jūs mums pervežate tą labai menką kiekį anglių, kuris politiškai daro didelę įtaką Lenkijoje, o mes Jums duosime kokį nors kitą krovinių srautą, apie ką mes dar galbūt nežinome. Tas apsikeitimas vyksta, tiesiog ne viskas matosi“, – apie pavojus perspėjo NSGK narys.
