„Jeigu nekreiptume dėmesio į paauksuotas Kremliaus sales ir kaimynystėje, Raudonojoje aikštėje palaidotus sovietų lyderius, Rusijos sostinėje atrastume mažai tokių vietų, kurios vietinių gyventojų sąmonėje žadina tokį didelį pasidžiavimo jausmą“, – rašo S. Shuster'is aapie penktąjį kasmetinį Rusijos ir Europos istorikų simpoziumą, kuris vyko Didžiojo tėvynės karo (taip Rusija vadina II-ąjį pasaulinį karą, red. past.) muziejuje.
„Jeigu rusiškasis patriotizmas būtų religija, ši didžiulė, marmuru ir auksu išpuošta rotonda galėtų tapti šventykla, o oficiali II-ojo pasaulinio karo istorija, kuriai ir skirtas muziejus, taptų šventojo rašto dalimi, nes sovietų didvyriškumas tame kare iki šiol yra rusiškojo identiteto pagrindas“, rašo jis.
S. Shuster'io teigimu, Rusijos atstovų pasisakymų tonas ir turinys, tapo netikėtumu renginio dalyviams iš Vakarų Europos. „Nuotraukose, kurias rodė kai kurie pasisakantieji, nacių žvėriškumai buvo prilyginami dabartiniam konfliktui Ukrainos rytuose. Rusijos istorikai užsiminė, kad nemato ypatingų skirtumų tarp to, kaip veikia Ukrainos kovotojai prieš separatistus, ir kokių veiksmų ėmėsi Hitlerio pakalikai“, rašo jis.
„Time“ korespondentas pateikia ir pavyzdžių. Antai Briansko valstybinio kraštotyros muziejaus mokslinis bendradarbis Jaroslavas Trifankovas pareiškė: „Faišzmas dabar vėl kelia galvą. Marionetinė vyriausybė, paklūstanti JAV valdžios atastovams, taip „praplovė galvas“ mūsų broliams slavams Ukrainoje, kad jie iš tikrųjų galvoja esantys „ponų rasė“. Kito istoriko, Michailo Miagkovo žodžiais, kuriuos cituoja S. Shuster'is, „iš Europos pas mus ateina nacizmas, nacizmo virusas nesunaikinamas; deja, jis užkrėtė ir brolišką mums Ukrainą“.
„Tokia retorika pastaruoju metu tapo madinga tarp Rusijos istorikų. Jų aiškinimu, Ukrainos ir Rusijos konfliktas yra kovos, prasidėjusios 1941 metais, kai naciai įsiveržė į Sovietų Sąjungą, tęsinys. Pirmasis apie tokį ryšį Rusijoje prabilo prezidentas Vladimiras Putinas, kai pasiuntė armiją į Ukrainai priklausantį Krymą jo aneksuoti. (…) Dabar tokią poziciją palaiko ir Rusijos istorikai“, tęsia S. Shuster'is.
„Kai atėjo laikas priimti rezoliuciją, Berlyno muziejaus direktorius Jorg'as Morre pareiškė, kad nesutinka su viena jos teze, kuri skelbia: „Mūsų kartai tenka uždavinys sustabdyti fašizmo ir nacizmo atgimimą“. J. Morre pareiškė, kad „akivaizdu, jog mes skirtingai suvokiame tai, ką reiškia fašizmas (…) todėl prašau išbraukti šią rezoliucijos dalį“.
„Po triukšmingų diskusijų buvo balsuojama. Praktiškai visi konferencijos dalyviai užsieniečiai pasisakė už tai, kad frazė apie „fašizmo atgimimą Europoje“ būtų išbraukta. Visi dalyviai iš Rusijos, įskaitant didelę grupę moksleivių, kuriie buvo atvaryti į salę ketvirčiu valandos anksčiau, balsavo už tai, kad ši frazė liktų. Jų buvo akivaizdžiai daugiau, taigi konferencija tapo nedidelė, tačiau daug pasakančia rusiškojo revizionizmo pergale“, apibendrina S. Shuster'is.
