Nuo temos jis nenukrypsta, nepavykus netgi pačių rusų įtikinti kliedesiais apie nužudytą mažametį ir „po Lenino aikštė su šarvuočiu tampomą jo motiną“, A. Duginas pateikia kraupią, fantastinius siaubo filmus primenančią istoriją apie dingusius „normalius Slovjansko gyventojus“, o vietoje jų - įkeldintus „aktorius“ iš Vakarų Ukrainos.
Tokių gąsdinimų naudojimas karo propagandoje nėra naujas dalykas, apie Šiaurės Korėjoje „senelio suvalgytus vaikus“ kuriamos legendos kartais prasibrauna ir į Vakarų spaudą. A. Duginas puikiai naudojasi Rusijos žiniasklaidos cenzūra ir prie pateikiamų oficialių pranešimų apie karo siaubus Rytų Ukrainoje prideda savo archetipines istorijas. Remdamasis susiformuotu Rusijoje įvaizdžiu, jis leidžia savo fantazijai skleistis faktiškai be ribų.
Laiškas, kurį tariamai iš Slovjansko gyventojo gavo ir cituoja A. Duginas, užpildytas „raktinių“ Rusijos žiniasklaidoje naudojamų žodžių „chunta“, „chuntos apšaudymai artilerija“, „marodieriai“.
Tariamas laiško autorius skundžiasi po trijų mėnesių pertraukos grįžęs į miestą ir nepažinęs nė vieno savo dabartinio kaimyno. Teigia, kad gyventojai kažkokie kiti, nė vieno jo draugo nebeliko. Kaltina valdžią, kad „visi vietos gyventojai dingo, gatvėse beveik nėra žmonių, o tie kurie vaikšto, kalba Vakarų Ukrainos dialektu“.
Scenarijus išties įspūdingas, skaitytojui turėtų šiurpuliukai oda bėgioti perskaičius istoriją apie kaimyno sūnų. „Aš jau pradėjau išsipakuoti daiktus, kai išgirdau kaip mano atsidaro mano kaimyno durys, maniau, kad tai mano kaimynas Sergejus Ivanovyčius, tačiau pas kaimyną aptikau kažkokį jaunuolį. Paklausiau jo, kas jis toks, o jis man atsakė, kad yra Sergejaus Ivanovyčiaus sūnus,“ - pradeda savo pasakojimą „laiško autorius“. - „Tačiau bėda tame, kad kaimyno sūnus prieš tris metus žuvo avarijoje, aš su juo nuo vaikystės draugavau,“ - šiurpią istoriją užbaigia A. Dugino personažas.
Šios istorijos moralas paprastas: Sergejų Ivanovyčių Rusijoje, ar Ukrainos Rytuose, netgi pačiame Slovjanske, esu tikras, kas antrame name yra. Tai vieni populiariausių slavų vardų. Pavardės šis konspiracijos teorijos autorius nenurodo nei savo, nei savo kaimyno, su kurio vaiku jis draugavo nuo pat vaikystės.
Šioje miesto legendoje pasirinktas „sukeitimo“ ir „svetimumo“ jausmo vaizdinys pasirinktas visiškai tikslingai. Patys veikėjai čia yra visiškai nesvarbūs. Žinutės pateikiama informacija yra paprasta: „Slovjanske nebe mūsiškiai“. Tokiu būdu Rusijos žiūrovams siekiama parodyti, kad tie žmonės, kurie dar prieš mėnesį atitiko „savų“ vaidmenį, staiga, per vieną akimirką, buvo „pakeisti“. Todėl tiems rusams, kurie dar susimąstė, „tai kur gi dingo Slovjansko žmonės, kai atėjo baudėjai?“, dabar turi paprastą atsakymą – tai jau kiti žmonės. Jeigu kažkur pamatys reportažą apie „laimingą Slovjanską“, A. Dugino žinutę perskaitęs žmogus jau žinos, kad tų, už kuriuos buvo kovota, jau nebėra, o likę žmonės yra „svetimi“.
Visa panašių istorijų esmė yra ne konkrečių faktų, kurių nėra, nurodymas, o pateikti tokią informaciją, kuri užpildytų vakuumą, susidariusį dezinformacijos pažeistame ruso mąstyme. Juk smogikams palikus Slovjanską ir jį užėmus valstybinėms pajėgoms, nebuvo nei represijų, nei žudynių, netgi rusiškai kalbėti niekas nedraudžia, elektrą sutvarko ir valgyt duoda. Rusijos naujienų kanalai staiga nustojo domėtis šiuo „miestu – herojumi“, baigėsi reportažai, gyventojų pranešimai apie „karinės chuntos nusikaltimus prieš gyventojus“. Miestas pradėjo gyventi savo rimtu, gyventojai soc. tinkle šaiposi, kad dabar prasigyvens stikliai, viešina nuotraukas iš maudynių ežere, o „YouTube“ tinkle vienas po kito dygsta vaizdo įrašai iš miesto centro, kuriame ramiai ant suoliukų sėdi balandžius maitinantys senjorai.
Toks taikus įvaizdis niekaip nesusieina su ta informacija, kuria ilgą laiką buvo maitinami rusai. Todėl dabar bet koks scenarijus, patvirtinantis įsitikinimą, kad Slovjansko gyventojai Ukrainos „fašistų“ buvo naikinami, yra pateikiamas „masiniam vartojimui“. Net jeigu jis primena fantastinio filmo apie ateivių užgrobtą miestą scenarijų. Tiesą pasakius, kuo labiau istorija primena kokį nors pasąmonėje užsilikusį šiurpų įvaizdį, tuo ta istorija bus lengviau priimama.
A. Dugino pasaulyje gyvenantiems rusams lengviau patikėti istorija apie visus Slovjansko gyventojus sukeitusią „fašistinę“ Ukrainos valdžią, negu suvokti, kad gal nėra tie ukrainiečiai jau tokie kraugeriai, kokiais juos piešia Rusijos žiniasklaida.
Tiems, kurie mano, kad A. Dugino personažas yra eilinio socialinių tinklų vartotojo kliedesiai, primename, kad mokslų daktaras A. Duginas yra ne tik vadinamas „artimu Kremliui ir Rusijos karinėms struktūroms asmeniu“, šis politinis technologas oficialiai yra Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino patarėjas.
