Per praėjusius metus Lietuvoje buvo kremuota 7,3 tūkst. žmonių – 50 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Krematoriumą valdančios bendrovės K2 LT pajamos padidėjo 43 proc., pelnas – 50 proc., o akcijų kaina per pastaruosius metus išaugo beveik 60 proc.
Oficialiai skelbiama, kad palaikų kremavimo kaina Kėdainiuose prasideda nuo 382 eurų. Papildomai reikėtų sumokėti už urną, didesnę salę atsisveikinimui su velioniu ar kitas paslaugas.
Kremavimo kaina Lietuvoje yra didesnė nei, pavyzdžiui, Lenkijoje. Tačiau taip esą yra dėl to, kad mūsų šalyje veikiantys valymo įrenginiai daug geresni ir dujų į aplinką išmetimas degant karstui yra ne ką didesnis nei užvesto automobilio.
Kokie lietuviai renkasi palaikų kremavimą, nuo ko priklauso šios paslaugos kaina, ar sudegintas kūnas prisikels iš numirusių, ar jis pats norėtų būti sudegintas? Portalo tv3.lt interviu apie tai – su K2 LT direktoriumi Bernardu Vilkeliu.
Pernai Lietuvoje fiksuotas turbūt didžiausias mirčių skaičius per daugelį metų – 43,7 tūkst. Jūsų bendrovė kremavo praktiškai kas šeštą mirusį (7,3 tūkst.). Pandemijos metai jūsų verslui buvo sėkmingi?
Žiūrint iš sėkmės pusės, tai turėjome tiek užsakymų, tiek ir sugebėjome nepapulti į Covid-19 židinį. Tikriausiai nebūtų teisinga tą sėkmę skaičiuoti tik finansiškai.
Visas verslas su visokiais iššūkiais susidūrė, ne išimtis ir mes. Buvo niuansų ir su saugumo užtikrinimu, kadangi po medikų buvome praktiškai antri, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su mirusiais nuo Covid-19. Iššūkių buvo, bet taip, pavyko metus išgyventi sėkmingai.
Pernai kremacijų kiekis Lietuvoje augo daug sparčiau nei mirusiųjų skaičius. Kiek prie to prisidėjo karantino ribojimai, o kiek besikeičiantis lietuvių požiūris į palaikų deginimą?
Manau, kad susidėjo įvairios priežastys. Faktas, kad buvo kai kurios mirtys, kada žmonės negalėjo dalyvauti normaliuose atsisveikinimuose. Taigi kremavimas gal smarkiau populiarėjo praėjusiais metais. Žmonės pastebėjo privalumus, nes galėjo organizuoti laidotuves nuotoliniu būdu.
Aišku, ir padidėjęs mirtingumas turėjo įtakos tam tikram kremacijų šuoliui. Be to, buvo ribojamas išvykimas į užsienį, tad buvo sudėtingiau naudotis kitų šalių krematoriumų paslaugomis. Taigi, įvairių priežasčių buvo.
Tačiau taip, kremavimas praėjusiais metais populiarėjo stipriau negu kitais metais. Jeigu 2019 m. pas mus kremuota beveik 14 proc., tai pernai 17 proc. visų mirusiųjų. Tikriausiai kaip ir kokioje nors elektroninėje prekyboje turėsime negrįžtamą, greitesnį persiorientavimą į būtent į šią paslaugą.
Kaip manote, ar pasibaigus pandemijai ir karantinui išliks panašios tendencijos?
Faktas, kad žmonių mirtingumas grįš į įprastines vėžes. Jau dabar šiomis savaitėmis realiai turime mažesnį mirtingumą, nei vidutiniškai fiksuodavome 2015–2019 m. Mirtingumas yra grįžęs į įprastą lygį, tačiau pats kremacijos populiarumas, kremuojamų žmonių dalis nuo visų mirusiųjų, neturėtų mažėti. Jis arba išliks toks, koks buvo 2020 m., arba toliau augs.
Kaip skiriasi kremavimo paslaugų kaina Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse? Nuo ko ji labiausiai priklauso?
Jeigu žiūrėtume tik į pačią kremaciją, tai kaina skiriasi nemažai – daugiau nei 100 eurų. Tačiau bendrai kremavimo paslaugos yra ne tik palaikų deginimas. Juk kai miršta žmogus, jo artimiesiems reikalingas ir palaikų transportavimas į krematoriumą ir parvežimas. Šiuo požiūriu kremuojant Lietuvoje, transportavimo kaštai yra mažesni.
Neslėpsime, mūsų kremavimo kainos, palyginti su Lenkijos krematoriumais, yra didesnės. Taip yra dėl to, kad Lenkijoje mažiausiai kreipiamas dėmesys į ES reikalavimus ir reglamentus dėl oro taršos.
Jų krematoriumai yra technologiškai gerokai prastesni, paprastesni ir taršesni. Kai investuojame į kremavimo liniją, tai pusę investicijų sumos skiriama valymo įrenginiams – tam kad emisijos, išeinančios iš krematoriumo vykstant kremacijai, būtų palyginamos geriausiu atveju su užvesto automobilio.
Tuo metu Lenkijoje iš kamino galima pamatyti skrendančias karstų popierines dulkes. Šia prasme ten yra kažkas panašaus į židinį namuose. O pas mus – normalūs gamybiniai dalykai.
ES lyg ir bando spausti Lenkiją. Aišku, jie ten kūrenasi anglimi, jų gamyba tuo paremta ir jie yra konkurencingesni. Tačiau juos bando paspausti į kampą. Jeigu reglamentas bus patvirtintas ir Lenkijoje, tai ir jie bus priversti tą dalyką daryti. Tuomet kainos praktiškai susivienodins, nes ji priklauso nuo paslaugų savikainos ir investicijų.
O kuo palaikai deginami krematoriume Lietuvoje?
Lietuvoje jie deginami tik pas mus, kitų veikiančių krematoriumų šiuo metu nėra. Yra tik projektai Vilniuje, Klaipėdoje, bet kol kas jie ir yra tik projektai.
Mūsų krematoriume palaikai deginami tik dujomis. Bet, žinau, kad rinkoje yra ir elektriniai krematoriumai. O Lenkijoje veikiausiai irgi bus tos pačios dujos. Matyt, tai yra populiariausias dalykas.
Kaip apibūdintumėte žmones, kurie renkasi kremavimo paslaugas?
Iš tikrųjų pradžioje, pirmaisiais veiklos metais, mes tikrai galėjome išskirti, kad tai yra galbūt didesnių miestų žmonės, labiau pasaulietiškesni, išsilavinę. Bet dabar, kremavimų skaičiui taip padidėjus ir kai jau dažnas renkasi kremaciją, nebėra tokio didelio išskirtinumo.
Matome, kad daugėja ir provincijos miestų gyventojų, besirenkančių kremaciją, nors jų skaičius gal dar nėra pasiekęs didžiųjų miestų. Vis dėlto ši paslauga, kuria pirmiausia pradėjo naudotis labiau išsilavinę, pasaulietiškesni didmiesčių gyventojų pereina ir į mažesnius miestus ir praktiškai dabar visiems yra prieinama.
Jūs teikiate ir kremacijos virtualaus stebėjimo paslaugą. Kaip nusakytumėte užsisakančius ją?
Dažnai šia paslauga artimieji nesinaudoja. Bet ji naudinga, jeigu įprastu metu artimasis yra užsienyje ir tokiu atveju nori bent jau kažkaip sudalyvauti atsisveikinime, nes mes transliuojame karsto įkėlimo į kremavimo įrenginį momentą.
Per pandemijos įkarštį net ir Lietuvoje turėjome žmonių, kurie gal dėl izoliacijos, ligos ar dėl kitų priežasčių negalėjo dalyvauti. Taigi kai tiesiogiai negali naudotis paslauga, kai negali atvykti, dalyvauti, tokiu atveju žmonės renkasi virtualų stebėjimą.
Pagal kokius kriterijus ir kokias urnas renkasi lietuviai?
Bent jau pas mus lietuviai renkasi labiau tradicines, labiau su gamta derančias medines urnas. Tai yra Lietuvos gamintojų urnos, natūralesnės urnos iš medžio, truputį padažytos, tikintys renkasi urnas su religiniais motyvais, kryžiais.
Apskritai urnas žmonės renkasi pagal skonį. Yra jų ir metalinių, ir akmeninių. Kas urną stato į kolumbariumą, stengiasi rinktis iš akmens ar kažkokios kitos tvaresnės medžiagos. O kas laidoja žemėje, renkasi galinčią per laiką suirti.
O kokios yra urnų kainos?
Sakyčiau, paprasčiausių urnų kainos prasideda kažkur nuo 100 eurų. O dėl viršutinės ribos – kažkada turėjome ir gintarinę urną už 1000 eurų. Man atrodo, šiemet irgi esame didesnę urną pardavę, kurią iš keramikos sukūrė vienas menininkas – jos kaina taip pat apie 1000 eurų Sakyčiau toks yra kainų rėžis. Bet dažniausiai žmonės renkasi kelių šimtų eurų ribose.
Kaip apskritai nusprendėte imtis mirties verslo? Juk ji kelia neigiamas mintis, tad natūralu, kad daugelis stengiasi kuo rečiau su mirtimi susidurti net ir netiesiogiai.
Neteisinga būtų sakyti, kad imtis verslo, nes tai nėra mano verslas. Jis buvo įkurtas dviejų fizinių asmenų, kurie 2015 m. nusprendė akcijas pasiūlyti vertybinių popierių biržoje. Ten buvo pritraukta papildomų akcininkų, kurių dabar iš viso yra apie kelis šimtus.
Aš pats prie įmonės prisijungiau 2018 m. pradžioje kaip finansų vadovas. Tuometiniam direktoriui reikėjo pagalbos, tad susiėjo mūsų keliai.
Kas atvedė, paskatino čia ateiti – tai bendrai tam tikras visos laidojimo rinkos užsisėdėjimas ir galimybė ją keisti. Nors pastaruoju metu ir ji sparčiai keitėsi, bet nuo Nepriklausomybės laikų ji tebėra mažiausiai pasikeitusi. Tuo metu turėjome viziją dėl atsisveikinimo namų, kurie šiemet jau atidaryti Kaune. Jie jau kitokios koncepcijos – šviesūs, su langais, vaizdais į gamtą.
Taigi tikriausiai tai buvo galimybė keisti padėtį: tiek populiarinti kremavimą, pasakoti žmonėms, kad ši paslauga tikriausiai yra tiek ekologiškesnė, tiek pasaulietiškesnė, tiek bendriau – atsisveikinimo rinką. Matyt, tos visos galimybės keisti – negali sakyti kasdienybę, bet žmonių buitį.
Lietuvoje yra gana daug save laikančių katalikais. Jie tiki, kad atėjus pasaulio pabaigai, kūnas prisikels iš numirusių. Ką atsakote į argumentą, kad sudeginus kūną, nebus kam prisikelti?
Tikriausiai tie, kurie labai bijo kremavimo, galų gale apsisprendžia jo nesirinkti. Mes esame tos paslaugos propaguotojai, bet tikrai neperšame jos per prievartą. Tikriausia turime savo klientą.
Šiaip pati bažnyčia yra nieko prieš patį kremavimą. Tik jai svarbiausia, kad kremuoti palaikai būtų laidojami į žemę pagal jos įsitikinimus. Šioje vietoje per daug ir nesistengiame nei filosofuoti, nei politikuoti. Pasiryžusiam klientui suteikiame paslaugą ir gerbiame visus požiūrius.
Dabar yra diskusijų dėl pelenų barstymo kažkur gamtoje ar paplaukus toliau jūroje. Katalikų bažnyčia sako esanti prieš tokį dalyką. Mes laikomės pozicijos, kad tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas – ko norėjo velionis ar kaip tą dalyką mato artimieji.
Palaikome visus atsisveikinimo būdus. Jeigu katalikas nori katalikiškų laidotuvių, tegul taip ir daro. Jeigu turi kitokių, pasaulietiškesnių norų, nematome nieko prieš ir dėl to. Patys kremuoti palaikai yra ekologiški ir jokios taršos nedaro. Tad svarbu yra sustyguoti procesą, kad jis būtų visiems aiškus ir nekeltų problemų.
Vis dėlto juk svarbiausia turbūt yra ne kur kūnas bus, o kaip artimiesiems kuo lengviau morališkai išgyventi tą akimirką.
Jūs pats po mirties norėtumėte būti kremuotas ar palaidotas įprastai?
Tikriausiai aš norėčiau būti kremuotas. Na, nežinau, matant daug kremacijų ir dalyvaujant laidotuvėse su kremuotais palaikais, man toks laidojimas atrodo švaresnis, ekologiškesnis, šiuolaikiškesnis būdas ir kažkaip taip. Tik gal dar neturiu atsakymo, kur tie kremuoti palaikai būtų. Bet dėl pačios kremacijos, manau, paprasčiau tiek su pačiu kūnu, tiek su artimaisiais.
Ar pakalbate apie tai su artimais žmonėmis?
Taip, kalbamės. Ir šeimoje tikriausiai visi yra pasakę savo nuomones. Bent tarp mano artimųjų praktiškai visi yra pasirinkę kremaciją. Kažkaip stengiamės nelaikyti to dalyko kaip tabu. Iš esmės ir pačioje rinkoje ir žiniasklaidoje, pvz., su atsisveikinimo namais, mes turime misiją pradėti kalbėti apie mirtį, nes Lietuvoje šis dalykas vis dar yra tabu.
Atrodo, tai atidėliojama paskutinei minutei, visi galvoja, kad niekada nemirs ir paskui, kai nepasiruošta niekam, netikėtai atsitinka tas įvykis ir visiems šokas. Bet čia yra gyvenimo kaita, tas gyvenimo ratas, kas gimsta, tas ir miršta. Manau, kad suaugusiems žmonėms reikia apie tai kalbėti, o ir užsienio pavyzdžių turime, kai knygutės pasakoja vaikams. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo paprasčiau bus galima išgyventi.
Visuomet reikia ruoštis vienam ar kitam įvykiui, kuris nutiks. Namus draudžiame, nes gali sudegti, nors gaisras nėra tas dalykas, kuris būtinai nutiks. Tačiau mirtis toks dalykas, kuris tikrai anksčiau ar vėliau nutiks. Nekalbėti apie tai ir nustumti galvojimą – tai yra didinti emocinį krūvį, kuris ištinka įvykus įvykiui.
Gal nepaklausiau ko svarbaus, ką norėtumėte pridurti?
Per pastaruosius kelerius metus matau geras tendencijas visoje šioje rinkoje. Tą dalyką stengiamės nuolat kalbėti. Ir, atrodo, jau atsiranda daugiau viešo kalbėjimo apie mirtį ir laidotuves. Stengiamės tokias diskusijas inicijuoti ir jose dalyvauti.
Lietuvoje, atrodo, jau nebebijome kalbėti nei apie seksą, nei apie skirtingas lytines orientacijas. Tai mirtis, manau, čia nėra koks nors išskirtinis dalykas – kuo būsim atviresni sau, kitiems ir visiems gyvenimo atvejams, tuo bus lengviau.
