Lietuvoje viešėjęs Pasaulio kredito unijų tarybos prezidentas bandė paguosti Lietuvos kredito unijų atstovus, esą štai kaimynės Lenkijos centrinis bankas jau paskelbė planus kredito unijoms iki 5 proc. padidinti kapitalo pakankamumo rodiklį. Lenkijos kredito unijos nerimauja, svarsto, ar pajėgs per pusantrų metų pereinamąjį laikotarpį įvykdyti šį reikalavimą. Pabandykite įsivaizduoti, kaip svečias nustebo sužinojęs, kad pernai Lietuvos bankas kredito unijoms nurodė per tris mėnesius minėtą rodiklį padidinti nuo 13 iki 20 proc., o šįmet kredito unijoms, kurios išdrįsta finansuoti smulkiuosius verslininkus, jis turėtų didėti net iki 25 proc.
Neįvertino padėties
Svečias buvo apstulbęs, pažadėjo artimiausiu laiku vėl apsilankyti Lietuvoje ir šią situaciją aptarti su Lietuvos banko vadovais. Tačiau akivaizdu, kad jam nepasiseks pakeisti Lietuvos banko sprendimo. Be to, kitą kartą Lietuvoje apsilankiusio svečio laukia dar viena staigmena – Finansų ministerija Seimui siūlo dar griežčiau reglamentuoti kredito unijų veiklą. Siūloma padidinti minimalų nuosavą kapitalą, atsakingiau investuoti į nekilnojamąjį turtą, įstatymu įteisinti, kad probleminės kredito unijos visą ar dalį turto ir įsipareigojimus greitai perduotų kitai kredito įstaigai, įvesti rizikos vertinimo specialisto pareigybę.
Taip pat siūloma dar kartą didinti mokesčius. Pavyzdžiui, šiuo metu kredito unijos į Indėlių ir investicijų draudimo fondą moka po 0,2 proc. visų indėlių sumos, o Lietuvos bankas planuoja penkerius metus kasmet šį mokestį didinti po 0,05 proc., kol 2019-aisiais bus pasiekta 0,45 proc. riba – tiek šiuo metu į minėtą fondą moka komerciniai bankai. Atrodytų, teisingas reikalavimas, tačiau ir šį kartą Finansų ministerija bei Lietuvos bankas neįvertino visų aplinkybių.
Mokės daugiau už bankus
Iki šiol į bėdą pateko dvi savarankiškai dirbusios kredito unijos, tačiau per 19 metų nebankrutavo nė viena asociacijai „Lietuvos kredito unijos“ ir Lietuvos centrinei kredito unijai priklausiusi kredito unija. Nė viena! Vadinasi, ši sistema veikia gerai. Žinoma, smulkių problemų iškildavo, tačiau asociacija kontroliavo pati save, o kilus problemoms naudodavo savo įsteigto Stabilizacijos fondo lėšas. Paradoksalu, kad kaip tik dėl šio fondo 62 kredito unijoms ir kils papildomų problemų.
Šiuo metu kredito unijos po 0,2 proc. indėlių sumos moka į valstybei priklausantį Indėlių ir investicijų draudimo fondą ir dar po 0,25 proc. į savo sistemos sukurtą Stabilizacijos fondą, taigi iš viso po 0,45 proc. – tiek pat, kiek į pirmą fondą moka visi bankai. Taigi į asociaciją susibūrusios kredito unijos jau nuo kitų metų pradžios į abu fondus mokės daugiau nei bankai, o 2019 metais ši dalis išaugs net iki 0,65 proc.
Išsigando konkurencijos
Kodėl sudaromos nevienodos konkurencijos sąlygos? Finansų ministerija tikina, jog jos dėmesys kredito unijoms padidėjo tik todėl, kad pastaruoju metu būtent šiame sektoriuje pradėjo itin sparčiai augti indėliai, todėl esą ir priežiūra turi būti griežtesnė. Vis dėlto verta paieškoti ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, gal uždėti apynasrį kredito unijoms pasiūlė aštrėjančios konkurencijos išsigandę bankai?
Kol kas bendras kredito unijų turtas tesudaro 3 proc. viso šalies bankų sektoriaus turto, tačiau per pastaruosius 12 metų indėliai kredito unijose išaugo nuo 12 mln. iki 1,8 mlrd. litų. Tokio augimo bet kuris bankas galėtų pavydėti. Kas paskatino tokį augimą? Paradoksalu, bet tie patys bankai. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose gyvenantiems žmonėms bankai nepaliko kito pasirinkimo, nes paprasčiausiai panaikino savo skyrius. Kaip žinome, rinkoje laisvą vietą tuoj pat užima kiti, šiuo atveju tai padarė kasas ten įsteigusios kredito unijos. Be to, kredito unijų paslaugos, palyginti su bankų, yra daug pigesnės, o palūkanos už indėlius didesnės.
Kaip pavyksta sutaupyti? Tai ir yra kredito unijų stiprybė. Jose dirba mažiau darbuotojų, o jų atlyginimai yra kelis ar keliolika kartų mažesni nei bankininkų. Be to, kredito unijos įsigyja ar nuomoja paprastesnius pastatus, todėl sutaupo išlaidų. Taigi bankai ne juokais sunerimo – pilkomis pelytėmis laikytos kredito unijos kėsinasi į bankų išgyvenimo šaltinį! Ar tik jie nepasamdė lobistų armijos, kad ši prastumtų įstatymą, kuris supančiotų kredito unijas?
Kita vertus, komerciniai bankai išsigando ir Lietuvos banko paraginimo, kad į asociaciją susijungusios kredito unijos kooperuotųsi ir susijungtų į vieną ar kelis kooperatinius bankus. Neabejoju, kad toks bankas Lietuvoje būtų labai populiarus. Todėl kai kurių Seimo narių įtarimai, kad minėtus reikalavimus galėjo pasiūlyti komerciniai bankai, pagrįsti. Tačiau iš Lietuvos banko niekas neketina reikalauti, kad jis sušvelnintų kredito unijų priežiūrą. Ypač atidžiau reikėtų prižiūrėti savarankiškai dirbančias kredito unijas, nes jos iš tikrųjų dirba didesnės rizikos zonoje. Vis dėlto tokia priežiūra neturėtų virsti akmeniu ant kredito unijų kaklo.
