2000-aisiais Panevėžį buvo uždengęs juodas baimės šešėlis. Žmonės bijojo „tulpinių“, kurie buvo taip suįžūlėję, kad net komisarų kabinetų duris atidarydavo spyriais.
Į darbą nenuvažiavo
Praėjusiame „Akistatos“ numeryje Virginijų Baltušį palikome sužeistą į abi kojas savo sesers bute. O tuo metu automobilyje prie Sergejaus Piskunovo namelio merdėjo prokurorė Vida Kazlauskaitė. Ryto gyva ji taip ir nesulaukė – mirė sužeista vienintelės kulkos, netekusi daug kraujo. Jei bent vienas kaimynas, kuris girdėjo šūvius, būtų bent po kurio laiko išėjęs apsidairyti, galbūt moteris būtų likusi gyva.
Pirmasis sušaudytuosius lapkričio 6-osios rytą aptiko Pasvalio rajono policijos kvotėjas Sigitas Palskys. Kadangi ir jis, ir S. Piskunovas į darbą Pasvalyje važinėjo iš Panevėžio, tai dažniausiai važiuodavo S. Piskunovui paskirtu tarnybiniu „Citroen‘u“. S. Palskys savo automobiliu atvažiuodavo iki S. Piskunovo kolektyvinio sodo, palikdavo čia savo „Volvo“ ir abu tarnybiniu automobiliu važiuodavo į darbą. Kartais rytais sodo namelyje būdavo ir V. Kazlauskaitė. Tada dar ją nuveždavo į darbą ir tada važiuodavo į Pasvalį.
Tą rytą S. Palskys prie sodo vartų privažiavo 7 valandą 30 minučių. Jau iš tolo pamatė tarnybinį automobilį, stovintį su išdaužytais langais... Šalia automobilio negyvas gulėjo S. Piskunovas, o ant priekinės keleivio sėdynės buvo sukniubusi prokurorė. Automobilio šviesos nedegė, tik grojo radijo imtuvas. S. Palskys nedelsdamas pranešė policijai.
Visuotinai bijota nusikaltėlių
Jau po kelių valandų visos radijos stotys pradėjo pranešinėti apie tai, kad „Čikagoje prie Nevėžio“ nušauti policijos ir prokuratūros pareigūnai. Kitą dieną apie šį įvykį pasipylė straipsniai spaudoje.
Į Panevėžį sugužėjo aukštų pareigūnų „desantas“ iš Vilniaus. Beje, tuo laiku Policijos departamentui vadovavo tie patys pareigūnai kaip ir dabar – tik ėjo kitas pareigas. Visvaldas Račkauskas buvo generalinis komisaras, o dabartinis generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas – kriminalinės policijos viršininkas. Laikinai padėti Panevėžio policijos pareigūnams tirti rezonansinius nusikaltimus iš Vilniaus atvažiavo viešosios policijos vyriausiasis komisaras Raimondas Budginas. Tačiau rezultatų tais metais nebuvo pasiekta.
Metų pabaigoje V. Račkauskas konstatavo, kad Panevėžyje po „Svainijos“ įvykių pakeitus policijos vadovus, padėtis nė kiek nepasikeitusi. Likę neatskleisti net 55 nužudymai ir pasikėsinimai. Konstatuota, kad miesto vyriausiasis policijos komisaras Stanislovas Poliakas nesugebėjo ištaisyti savo pirmtako Vladimiro Kudijanovo klaidų.
Nusiuntus į Panevėžį R. Budgino vadovaujamų Policijos departamento pareigūnų grupę, šio miesto policijos problemos lyg pro padidinamąjį stiklą buvo nagrinėjamos įvairiais lygiais. Įžvelgta, kad ne tik policininkai, bet ir prokurorai, kiti teisėsaugininkai paniškai bijojo nusikaltėlių. Bijojo juos sulaikyti ir tardyti taip, kaip reikia. „Policijoje nuolat keitėsi kadrai, kai kurie buvo korumpuoti, o kiti dirbo tiesiog aplaidžiai, – apie to meto Panevėžio teisėsaugininkus „Akistatai“ sakė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka. – Štai pavyzdys. Paslaptingai dingsta vienas Panevėžio nusikaltėlių. Jo artimieji kreipiasi į policiją, netgi nurodo konkrečią įmonę, kur nuėjo ir iš kurios nebegrįžo jų žmogus. Ta įmonė priklauso nusikaltėlių gaujai. Mano požiūriu, tai jau šioks toks siūlo galas. O Panevėžyje buvo dirbama taip: policija iš pradžių atsisako kelti bylą, nes nėra lavono. Nurodome pasidomėti – juk bent jau aišku, kur tas žmogus pastebėtas paskutinį kartą. Rezultatas toks: paieškos inspektorius skambina į vieną teritorinį policijos komisariatą: „Pasidomėkite toje įmonėje, kas ir kaip“. Tada kitas policininkas domisi – telefonu paskambina į tą įmonę, išgirsta, jog ten dingusiojo niekas „iš viso nepažįsta“, ir viskas. O juk skubiai nuvažiavus į įmonę, ten buvo galima surasti ne tik nusikaltimo pėdsakų, bet ir patį dingusiojo lavoną“.
Nepabijojo sakyti tai, ką manė
Kad policija korumpuota ir neveikli, matė ir žmonės. Vilniečiai, dvi savaites išbuvę Panevėžyje, labai nustebo, kad niekas pas juos neatėjo ir nesuteikė jokios informacijos apie pareigūnų korupciją ar kitus svarbius dalykus. O kaip ateis, jei žmonės matė, kad klesti nebaudžiamumas. Baudžiamosios bylos nepatekdavo į teismą, o nusikaltėliams policininkai, galima sakyti, vos ne atidavinėdavo pagarbą.
Net patys policininkai viešai skųsdavosi, kad banditai jiems grasina ir žino daugiau už kai kuriuos komisarus. Apie tai viešai buvo prabilęs komisaras inspektorius Rolandas Rutė. Savaitė iki nužudant S. Piskunovą jis buvo atleistas iš Panevėžio policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaro pareigų. Kad bus atleistas, R. Rutė sužinojo iš miesto banditų...
Beje, R. Rutė ir S. Piskunovas buvo geri draugai. Jau po S. Piskunovo nužudymo R. Rutė bene vienintelis nebijojo viešai kalbėti, kad Sergejus buvo geras pareigūnas, kad aukšti vadai neobjektyviai vertino ir visaip menkino jo darbą.
Iš tikro S. Piskunovas buvo ištyręs nemažai svarbių bylų, labai gerai pažinojo Panevėžio nusikaltėlių pasaulį, ten turėjo žmonių, kurie jam teikė informaciją. Pats R. Rutė neatmetė galimybės, kad kulkos, pakirtusios S. Piskunovą, galbūt buvo skirtos ir jam, R. Rutei. Jis mįslingai sakė, kad pareigūnus nužudė „su nusikalstamu pasauliu susijęs korumpuotas pasaulis“.
Nužudytojo tėvas Vadimas Piskunovas tą pasaulį įvardijo viešai. Jis parašė laišką Lietuvos prezidentui Rolandui Paksui ir paprašė, kad šis nušalintų Policijos departamento generalinį komisarą V. Račkauską bei vyriausiąjį komisarą Kęstutį Tubį nuo pareigų. Mat S. Piskunovas dvi valandos iki nužudymo tėvui sakęs, kad jei jam kas nors atsitiksią, tai tik šiems komisarams panorėjus.
„Mirtini“ žuvusio inspektorius priešai tai neigė. O vėliau ir teisme paaiškėjo, kad S. Piskunovą sušaudė „tulpiniai“. Netgi buvo keliama prielaida, kad taip jie siekė apjuodinti aukštus policijos komisarus, kad sutrukdytų tirti Kiesų bylą.
Sunaikinti ginklai
Praėjus maždaug 20 dienų po pareigūnų nužudymo, V. Baltušis Panevėžyje, Parko gatvėje prie teniso kortų, susitiko su Audriumi Andrušaičiu. Šiam pasisakė, kad buvo sužeistas, kad jam užsikirto pistoletas ir kad jį numetė. A. Andrušaitis nuramino V. Baltušį, kad ginklą iš įvykio vietos jis paėmęs, pasisakė, kad iššovė S. Piskunovui į galvą. Pasikalbėjo abu ir apie tai, kad mašinoje buvo nušauta ir moteris, kurios jiedu nepažinojo. Tik iš spaudos abu sužinojo, kad tai prokurorė. A. Andrušaitis dar pasakė, kad ginklus yra paslėpęs krūmuose laukymėje Smėlynės gatvėje ir kad reikėtų juos paslėpti kitur.
Vėliau taip ir buvo padaryta. Donatas Fedčas nupirko bidoną ir į jį buvo sudėti ginklai, iki tol buvę garažuose ir laukymėje. Tą bidoną, kuriame buvo keli pistoletai, dvi pilnos dėtuvės su šoviniais, Smėlynės gatvės pabaigoje ir užkastė.
Po kelių mėnesių, kai D. Fedčas jau buvo sulaikytas, galbūt bijodami, kad jis gali per daug papasakoti, V. Baltušis su A. Andrušaičiu dviračiais naktį numynė į Smėlynės gatvės laukymę, iškasė bidoną ir jį pervežė prie autokompresorių įmonės. Dar po kurio laiko jau vienas V. Baltušis ginklus atkasė ir įmonės „Ksilenas“ patalpose išlydė autogenu.
Operacija bute
V. Baltušiui kiauryminė žaizda sugijo, o štai įstrigusi kulka nedavė ramybės. Koją skaudėjo, žaizda pūliavo. Vėl reikėjo medikų pagalbos.
V. Baltušio sesers vyras Robertas Kumža vėl kreipėsi į šeimos gydytojos vyrą Antaną Navardauską. Kadangi šis už gydymą jau buvo gavęs televizorių, tad neturėjo kur dėtis ir sutiko padėti. O ar galėjo nesutikti? Žinant, kokia tuo metu Panevėžyje buvo kriminogeninė situacija, kai patys policininkai vaikščiojo pilnomis kelnėmis, tikėtis žygdarbio iš gydytojo irgi nevertėjo.
Taigi vieną dieną bute Tulpių gatvėje, kuriame gyveno Erika Šeškaitė ir V. Baltušis, gydytojas V. Baltušiui iš kojos ištraukė metalinį svetimkūnį – susiplojusią kulką. Už tai jam buvo sumokėta 200 dolerių.
Kitame numeryje:
Kruvinas 2001-ųjų gegužis
Žilvinas VIZGIRDA
