Prieš kelerius metus „Snoro“ akcininko Vladimiro Antonovo pavardė buvo minima vienoje skandalingoje žmogžudystės istorijoje. Tuomet buvo prisiminti ir kiti, teisėsaugą sudominę atvejai. Publikuojame straipsnį iš leidinio „Moscow Post“.
Kaip išsiaiškino Moldovos valdžia, „ilgas rankas“ Rusijoje turi ne tik specialiosios tarnybos. Prieš porą metų, vidurvasarį, Kišiniovo centre buvo aptiktas žinomo Moldovos verslininko Igorio Vainbergo Gerso kūnas. Nužudytasis buvo žinomas kaip vienas stambiausių moldaviško vyno tiekėjų į Rusijos rinką. Anot „Moscow Post“, žinodama, kad I.Vainbergas susidūrė su kreditų grąžinimo sunkumais, Kišiniovo policija kaip pagrindinę žmogžudystės versiją įvardijo vienos Rusijos bankų grupės užsakymo įvykdymą.
Tai, kad įvykdyta užsakomoji žmogžudystė, buvo akivaizdu. Kaip savo ataskaitoje rašė anuomet į įvykio vietą atskubėję policijos pareigūnai, „…žaizdos galvoje padarytos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, „Beretta“ markės pistoletu, kuris rastas greta kūno“.
I.Vainbergo mirtis aiškiai nepriklausė tragiškų atsitiktinumų kategorijai. Netrukus paaiškėjo, kad dieną prieš Igorio mirtį Vainbergų šeimos nariai turėjo rimtą pokalbį su žuvusiojo verslo partneriu ponu Basarabu. Pretekstas susitikti buvo gana rimtas. Basarabas ir I.Vainbergas, įsteigę bendrovę „Fersib“, išpirko didelę vaismedžių plantaciją, kurios plotas siekė du šimtus hektarų, ir vynuogynus. Perspektyvią įmonę I. Vainbergas plėtojo, investuodamas skolintas lėšas: jo firmą „Megatis“ aktyviai kreditavo Rusijos bankų grupė „Konvers“.
Nemalonumai prasidėjo, kai buvo uždrausta tiekti į Rusiją moldaviškus vynus. Kolegos maskviečiai staiga atšalo savo partneriui iš Kišiniovo. Kaip savo popieriuose konstatavo Moldovos policija, „...susiklostė nedraugiški nukentėjusiojo asmeniniai santykiai su grupės „Konvers“ savininkais Vladimiru ir Aleksandru Antonovais“. Maža to, verslininkas I. Vainbergas gaudavo iš jų savo adresu nedviprasmiškų grasinimų. O sprendžiant iš tragiškos atomazgos, rusų „antpuoliai“ nebuvo tušti žodžiai.
Jeigu tikėtume oficialiais Moldovos policijos dokumentais, tardytojai tik ieškojo galimybės susisiekti su šiais Rusijos piliečiais. Žuvusio verslininko I. Vainbergo nedraugai, tėvas ir sūnus Antonovai, grupės „Konvers“ savininkai, garsėjo didele bendravimo su teisėsaugos institucijomis patirtimi, tad vargu ar būtų atviravę su Moldovos policininkais. O ir vyndario I. Vainbergo byla, nepaisant viso jos tragiškumo, toli gražu nebuvo kokia nors išskirtinė rezonansinė bankų grupės istorijoje. Šios finansinės institucijos istorijoje jau buvo viena keista mirtis, kaip prieš dešimtmetį buvo nužudytas „Akademchimbank“ valdybos pirmininkas Sergiejus Ponomariovas. Namo grįžtantį 36 metų bankininką lifte sušaudė samdomas žudikas. Pasikėsinimo tyrimas nuo pat pirmųjų dienų pateko į aklavietę. Užtat netrukus šiek tiek aiškumo į šį nusikaltimą įnešė nepriklausomos analitinės tarnybos, sudariusios nusikaltėlių pinigų plovimu įtariamų bankų sąrašą. Pirmuoju numeriu šį gėdingą sąrašą buvo įtrauktas „Akademchimbank“. Tad nusikaltėlių bendrija neabejotinai galėjo turėti labai konkrečių pretenzijų nužudytam bankininkui.
Tikrųjų „Akademchimbank“ savininkų vardai tapo žinomi tik praėjus keletui metų po tragiško įvykio, indėlių draudimo sistemos įdiegimo metu. Šios sistemos įdiegimo iniciatorius buvo Rusijos Federacijos centrinis bankas. Paaiškėjo, kad daugiau kaip 80 proc. „Konversbank“ akcijų, kuriam priklausė „Akademchimbank“ ir Lietuvos banko „Snoras“ kontrolinis paketas, priklauso verslininkui Vladimirui Antonovui. Ir iškart po to, kai buvo paskelbti patikslinti duomenys, kilo naujas skandalas. Įtakingas leidinys „The Australian Financial Review“ paminėjo „Snorą“ ryšium su pinigų plovimo afera. Australijos žurnalistų žiniomis kažkokie sukčiai pavogė pensijoms atidėtus šachtininkų pinigus ir galiausiai pervedė juos į Lietuvą – į „Snoro“ sąskaitas.
Baltijos bankininkų veiklos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, baigėsi niekuo. Tiesa, kai kurie bankų grupės padaliniai skubiai ėmėsi gana paplitusio šioje terpėje „kosmetinio remonto“. Pavyzdžiui. Antonovai įsigijo „Konversbank“ iš grupės MDM – po jo iškaba buvo apjungta visa „šeimos“ grupė. „Akademchimbank“, kurį įkūrė Rusijos mokslų akademijos padaliniai, pakeitė savo pavadinimą ir dabar vadinosi „Konversbank“. Pavadinimo pakeitimą bankas aiškino noru pakeisti savo įvaizdį. O Lietuvos banko vadovybė, pasilikusi ankstesnįjį pavadinimą, raštu pažadėjo glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kovos su pinigų plovimu skyriumi, pranešdama jo darbuotojams apie kiekvieną įtartiną lėšų judėjimą „Snoro“ kliento sąskaitoje. Maža to, sprendžiant iš tolimesnių įvykių, Antonovų bankų grupė nusprendė iš pagrindų peržiūrėti savo pajamų pagrindinius šaltinius.
Ženklus įvykis buvo bankų STB ir „Interprogress“ (vienintelio grupės banko Maskvoje, kuris buvo priimtas į indėlių draudimo sistemą) pardavimas 2007 metų pradžioje. Po šios operacijos Antonovai Karaliaučiuje nusipirko „Investbank“. Po šia iškaba ir ėmė dirbti grupės „Konvers“ finansinės institucijos. Sprendžiant iš informacijos, kuri nutekėjo į spaudą, ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į „realų sektorių“. Ką konkrečiai bankininkai turėjo galvoje, tapo aišku tik po moldaviškos istorijos.
Dar vienas iš Antonovų „šeimos“ grupės veiklos epizodų – vieno Anglijos banko įsigijimas. Dėl šio sandorio rezultatų savo būgštavimus išsakė velionis Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojas Andriejus Kozlovas, parašęs atitinkamo turinio laišką bankus kontroliuojančioms institucijoms. Rezultatas buvo tas, kad naujųjų banko akcininkų veikla buvo užblokuota. Ir tik išsilaisvinimas iš Antonovų šeimos įtakos šiam finansų institutui įkvėpė naują kvėpavimą. Dabar Anglijos bankas nebėra „šeimyninis“ ir dirba vien tik klientų labui.
Jeigu tikėtume psichologais, bet kurio verslininko sėkmę, visų pirma, lemia jo charakteris. Vladimiro Antonovo, bankų grupės „Konvers“ įkūrėjo, atveju svarbiausia karjeros jėga tapo avantiūrizmas. Kaip kažkada rašė žurnalas „Kompanija“, „...savo karjerą Plechanovo akademijos absolventas, o dabar „Konvers Group“ direktorių tarybos pirmininkas Vladimiras Antonovas pradėjo nuo operacininko darbo „Sberbank“. Kada po krizės V. Antonovas atėjo 1999 metais į „Akademchimbank“, kuris tuo metu priklausė Rusijos mokslų akademijai, šis finansų institutas buvo prie bankroto slenksčio. „Akademchim“ sanacija ir užsiėmė jaunas bankininkas, lygiagrečiai dalyvaudamas kitų smulkių kredito įstaigų, nukentėjusių nuo 1998 metų krizės, atgaivinime. Visos šios institucijos, kaip pažymi vienas anonimu norėjęs likti bankų analitikas, buvo „pilki scheminiai bankeliai“, ir „Akademchim“ nebuvo išimtis.
Yra daug Vladimiro Antonovo pradinio kapitalo kilmės versijų. Anot vieno iš jo tarnybos draugų, V. Antonovas turi gerų kontaktų užsienyje. Jis spėjo keletą mėnesių pasimokyti JAV, ir to laiko jam pakako, kad užtikrintų sau įtakingų verslininkų paramą. Tarp tokių neretai minimas Aleksandras Smolenskis, Aleksandras Mamutas ir net broliai Čiornai“.
Žinoma, odiozinių verslo figūrų parama labai padėjo V. Antonovui pradiniame jo kopimo į finansinės sėkmės viršūnes etape. Užtat paskui, bankinio sektoriaus stabilizacijos laikotarpiu, šie ryšiai galėjo tik trukdyti. Prie rimtų reikalų stambių užsienio verteivų statytinių ir savų oligarchų nebeprileido. Permainas, apėmusias bankininkų bendriją, Antonovai patyrė savo kailiu. Kaip rašė žurnalas „Kompanija“, „... pripildyti „Konversbank“ „atominių“ pinigų nesisekė. Padidinti filialų tinklą – irgi“. Liko tik viena išeitis – kabintis į likusias viršpelnį nešančias rinkas. Viena iš tokių rinkų - „šauniųjų praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio rezervatų“ - buvo moldaviško vyno tiekimas Rusijai. Dėl nedidelės kainos apie 80 proc. Moldovoje gaminamų alkoholinių gėrimų buvo eksportuojama į Rusijos federaciją, kur moldaviškos produkcijos dalis tarp visų įvežamų vynų, savo ruožtu, sudarė 60 proc. Milijonai dekalitrų konjako ir vyno nešė milijardinius pelnus.
„Konversbank“ kreditavo vidutinio lygio įmones, kurios per daug nesivargino dėl tikslios finansinės ir mokestinės atskaitomybės.
Tiesa, ši šventė truko neilgai. Kada Rusija uždraudė įvežti į šalį moldaviškus vynus, šioje pramonės šakoje prasidėjo nemokėjimų krizė. O bankininkams teko spręsti kreditų sugrąžinimo klausimą. Kaip matyti iš vyndario I.Vainbergo Gerso nužudymo pavyzdžio, kreditoriai veikė įprastiniais metodais.
