Policijos areštinių išlaikytiniai, žalodami save, dažniau tik pramogauja, o ne duoda signalą, kad jiems reikalinga pagalba. Taip mano šalies areštinėse dirbantys pareigūnai.
„Karjeros“ žalojimusi nepradeda
Policijos įvykių suvestinėse kone kiekvieną savaitę sumirga naujas pranešimas apie kurioje nors Lietuvos areštinėje save žalojusį sulaikytąjį ar suimtąjį. Kokie asmenys tai daro? Nuo ko tai labiau priklauso – ar nuo nusikaltimo, kuriuo kaltinamas areštuotasis, pobūdžio, ar nuo paties asmens charakterio, būdo, amžiaus?
„Mano darbo patirtis leidžia teigti, kad nei mėnulio fazė, nei nusikaltimo pobūdis, nei asmens amžius žalojimuisi įtakos nedaro, – sakė Marijampolės policijos areštinės vadovas Rimantas Makauskas. – Pastebėjau tik tai, kad žalotis nepuola asmuo, į areštinę patekęs pirmą kartą savo gyvenime. Kitaip tariant, nusikaltėlio „karjera“ savęs žalojimu neprasideda. O juk atrodytų, kad dar nepažinta ir neįprasta aplinka, baimė, daugybė klaustukų ir galėtų būti būtent tie veiksniai, kurie skatina užplūdusį nerimą naikinti žalojimusi – fiziniu skausmu. Dažniausiai žalojasi suimtieji, turintys „stažą“: viena ranka kraujuoja po šviežio įbrėžimo, o kita – jau nuo seno kaip arimas“.
Panašiai kalbėjo ir „Akistatos“ kalbinti kitų rajonų policijos komisariatų, kuriuose pastaruoju metu buvo užfiksuoti naujausi žalojimosi areštinėse atvejai, atstovai – Kėdainių, Kretingos, Pakruojo, Ukmergės. Čia save žalojo 19–35 metų vyrai, į areštinę patekę ne pirmą kartą. Jie kaltinami dėl įvairių nusikaltimų – dėl vagysčių, plėšimų, nužudymo.
Nuo skutimosi peiliukų – iki... laikrodžio
Policijos pareigūnų teigimu, pats dažniausias įrankis, kuriuo žalojasi areštuotieji, yra išardytų vienkartinių skutimosi peiliukų geležtėlės. Tokius peiliukus areštinių išlaikytiniams turėti galima.
„Kai tikslas pasiektas, peiliukas nuskandinamas unitaze, – sakė Marijampolės areštinės vadovas. – Būna, kad tuo pačiu peiliuku naudojasi keli areštuotieji“.
Kaip teigė Kretingos policijos vadovo pareigas šiuo metu laikinai einantis Andrius Grabys, išradingesni ir didesne kantrybe pasižymintys sulaikytieji ir suimtieji save žaloja iš radijo imtuvų iškrapštytomis aštriomis detalėmis arba medvaržčiais, kuriuos išsuka gerokai paprakaitavę. Jais areštinėse prie grindų būna pritvirtinti gultai, kėdės.
„Populiari“ žalojimosi priemonė – metalinis šaukštas. Neseniai vienas suimtasis Kėdainių areštinėje šaukšto kotu susižalojo šoną, o jo „kolega“ ukmergiškis šaukšto kotą prarijo.
Vinys, vielos, spyruoklės, sagos, adatos, termometrai, domino kaladėlės, šratinukai, durų vyriai, stiklo gabaliukai ar duženos, net arbatinukų ir puodų rankenos ar kriauklės briauna – tai daiktai, kurių griebiasi save žalojantys areštuotieji.
Prieš gerą dešimtmetį Marijampolės areštinėje suimtasis buvo prarijęs net laikrodį. Didelį, apvalų vyrišką laikrodį. Areštinės darbuotojai iki šiol atsimena kaip anekdotą perpasakojamą šio seno įvykio paliktą įspūdį: laikrodžio nematyti, o jis – garsiai tiksi jį prarijusio vyro kūne!
Bet vadinamieji rijikai – labiau įkalinimo įstaigų, o ne areštinių kontingentas. „Tai pavojingiau gyvybei ir greičiau patenkama į ligoninę, – teigė R. Makauskas. – Be to, kita aplinka ir kita patirtis – didesnė įvairovė, lakesnė fantazija“.
Dažniau žalojasi „šiaip sau“
Motyvai ir priežastys, dėl kurių prieš save ranką pakelia laikinieji areštinių gyventojai, galėtų būti atskira didelio straipsnio tema. „Akistatos“ kalbinti pareigūnai vardino: noras pakeisti aplinką, atkreipti dėmesį, nutolinti tyrimo baigtį, įsitvirtinti, dominuoti tarp kitų, siekti privilegijų, protestuoti, galiausiai – gąsdinti, priešintis...
„Kai kuriems areštuotiesiems atrodo, kad žalodamiesi jie įrodo esantys drąsesni už kitus, – teigė Kretingos policijos vadovas A. Grabys. – Yra ir tokia rūšis, kad negali nesižaloti. Štai – narkomanai. Kai nelaisvėje jiems prasideda kūno laužymas (vadinamosios „lomkės“), jie reikalauja psichotropinių medžiagų, raminamųjų vaistų. O tai – draudžiama. Tada – protestas!”
Anot Kėdainių policijos areštinės specialisto Sauliaus Urbšio, žalotis linkę asmenys kartu mano ir bauginantys, gąsdinantys su jais dirbančius pareigūnus, sukuriantys jiems nuolatinę įtampos atmosferą. „Tokie asmenys neturi jokių asmeniškumų policininkams – sunkias darbo sąlygas kuria vien todėl, kad mes – policininkai“.
Marijampolės policijos areštinės vadovas R. Makauskas patyręs, kad dauguma save susižalojusių asmenų tai darė išvis be jokios rimtos priežasties. „Ogi šiaip sau žalojasi, – sakė pareigūnas. – Jie protestuoja prieš tai, ko patys nesupranta – net ir nieko nesiekdami“.
Riboto intelekto „drąsuoliai“
Vis dėlto laisvės netekusių asmenų žalojimosi atvejus ir jų motyvaciją savo socialiniame darbe prieš keletą metų nagrinėjusi tuomet Mykolo Romerio universiteto magistrė Marija Tamulevičienė, bendravusi su daugybe specialistų, linkusi teigti, kad nelaisvėje save žaloja tie, kurie nori atkreipti dėmesį į savo problemas, neišspręstus konfliktus, agresyviu elgesiu nusiraminti, palengvinti savo išgyvenimus.
„Žaloti save – tai kartu ir nesąmoningas poreikis būti nubaustam. Kai toks elgesys kartojamas, jis išmokstamas ir tampa charakterio bruožu“, – daroma išvada minėtame darbe.
Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dirbantys psichiatrijos specialistai teigia, kad areštinėse linkę save žaloti asmenys dažniausiai yra emociškai nepastovūs, isteriški psichopatai, primityvūs, labai riboto intelekto arba protiškai atsilikę, taip pat – galvos traumas patyrę asmenys.
Kančia – geriau už nelaisvę?
Savęs žalojimas nelaisvės vietose – dažnas reiškinys. Skaičiuojama, kad tokie atvejai sudaro per 52 procentus visų įkalinimo įstaigose ir policijos areštinėse traumuotų ar susirgusių laisvės netekusių asmenų.
Kaip „Akistatai“ tvirtino kalbinti pareigūnai, didžioji dauguma save žalojusių asmenų taip ir lieka toje pačioje areštinėje – atvykę medikai sutvarsto žaizdas ir konstatuoja, kad sužalojimas – tik paviršinis odos įbrėžimas. Jeigu žaizda atrodo rimčiau, areštuotasis, lydimas konvojaus, gabenamas į medicinos įstaigą, paskui iš ten greitai parvežamas. Tai, žinoma, kainuoja.
Atvejų, kai areštinėse susižalojusiems asmenims prireikia stacionarinio gydymo, būna kur kas mažiau. „Linkę žalotis asmenys žino, kaip save žaloti – kur durti ar pjauti, – šypsodamasis pasakojo marijampolietis R. Makauskas. – Dažniau kraują prakrapšto išorinėje rankos pusėje, o ne prie venų. Mirti jie nenori – tik papramogauti“.
Be to, rimčiau susižalojusieji, ypač – įvairius daiktus prarijusieji, pasmerkia save ilgoms ir skausmingoms, nemalonioms kančioms. Kai reikia pašalinti iš organizmo vinį, šukę ar žiogelį, paprasto išsituštinimo nepakanka – prireikia operacijos. Gerai, jeigu toks svetimkūnis nebūna stipriai sužalojęs vidaus organų.
Jeigu svetimkūnis organizme būna ilgiau, audiniai aplinkui jį gali supūliuoti ir prišaukti dar didesnes kančias.
„Bet „drąsuoliai“ kenčia – jiems kančia turbūt mieliau už laikiną laisvės netekimą, – svarstė Kretingos policijos vadovas A. Grabys. – Tai – jų gyvenimo būdas“.
Irena Zubrickienė
