Pirmosios lietuviškos karinės doktrinos autorius susirūpinęs, ar išsipūtusios karinės biurokratijos administruojama sumažinta ir privatizuota kariuomenė pajėgtų ginti šalį.
Prieš 17 metų, 1991 m. spalio 16 d., Lietuvos Vyriausybė panaikino Krašto apsaugos departamentą. Dar anksčiau, spalio 10 d., departamento vadovas Audrius Butkevičius buvo pakeltas į krašto apsaugos ministrus. 1992 m. vasario 3 d. Vyriausybė patvirtino Krašto apsaugos ministerijos struktūrą. Tokios permainos tuomet buvo būtinos – 1990 m. balandžio 25 d., dar sovietų okupacijos sąlygomis, įkurtas departamentas pasidarė per menka struktūra vadovauti didėjančiai Lietuvos kariuomenei, prasidėjusiam naujokų šaukimui į privalomąją krašto apsaugos tarnybą administruoti, Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje planams įgyvendinti. Šiandien kariuomenė mažesnė nei praėjusį dešimtmetį, privalomoji krašto apsaugos tarnyba sustabdyta, nors tai turėjo būti padaryta tik 2013 metais. Tad „Ūkininko patarėjas” pasidomėjo, ar dabartinėms nereikšmingoms Lietuvos kariuomenės samdinių ir savanorių pajėgoms prižiūrėti neužtektų krašto apsaugos departamento vietoj dabartinės ministerijos su daugybe etatų (kai kurie jų net tušti).
Neatsakyta į pagrindinį valstybės saugumo klausimą
Lietuvos karinės doktrinos staigios permainos, sumažinta ir dar tebesmulkinama kariuomenė, krašto apsaugos sistemos vadovybės susižavėjimas profesine karo tarnyba kelia nerimą ne vienam atsargos karininkui. „Būtina ne tik įvertinti, reikia mūsų šaliai Krašto apsaugos ministerijos ar pakanka departamento, bet ir paaiškinti Lietuvos piliečiams, ar valstybės gynybinės struktūros pasirengusios patikimai ir efektyviai apsaugoti šalį. Visokių minčių sukelia neseniai vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui Valdui Adamkui išsprūdę žodžiai: „Jei pamišėliai Rusijoje suplanuotų įsiveržti į mūsų šalį, jie galėtų mus užimti per keletą minučių”, - “Ūkininko patarėjui” teigė buvęs krašto apsaugos ministro pavaduotojas-generalinis inspektorius, kariuomenės štabo viršininkas (1991-1992 metais), karybos analitikas doc.dr. Norbertas Vidrinskas. Jo nenuramina nė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko kalbos apie „rimtą” Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ir mūsų partnerių atkirtį, jeigu Lietuva būtų užpulta kaip Gruzija. „Juk lieka neatsakyta į pagrindinį klausimą – ar sugebėsime savo jėgomis priešintis agresoriui tol, kol ateis NATO partnerių parama ir pagalba? Manau, naujasis Seimas turėtų tuo ypatingai domėtis, įvertinti ir ištaisyti šias krašto apsaugos spragas”, - Lietuvos valdžios vairą perimsiantiems politikams palinki atsargos pulkininkas N.Vidrinskas.
Lietuvos kariams – NATO krovikų ateitis
Krašto apsaugos ministras J.Olekas praėjusią savaitę Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje perskaitė pranešimą bibliniu pavadinimu „Lietuvos kariuomenės transformacija: Quo vadis?“ (Anot apokrifinių pasakojimų, nuo romėnų persekiojimų bėgantis apaštalas Petras žodžiais „Quo vadis, Domine?” („Kur eini, Viešpatie?”) kreipėsi į Jėzų Kristų, kuris atsakęs: “Pas pagonis į Romą, kad mane antrą kartą nukryžiuotų, jeigu tu pabūgai mirti dėl tikėjimo”).
Sprendžiant iš šios J.Oleko kalbos ir ligšiolinių sprendimų, mūsų profesinės tarnybos kariai netolimoje ateityje bus ne tėvynės gynėjai, bet vien pagalbiniai darbininkai tarptautinėse misijose – krovikai, statybininkai. Tokias nebūdingas kariams užduotis Lietuvos taikdariai jau atlieka Afganistane. Tiesa, J. Olekas būsimiesiems politologams užsiminė, kad mūsų kariams gal ir nevertėtų visiškai persikvalifikuoti tik į vandens grynintojus tarptautinėse misijose „net jei tai ir atitiktų NATO poreikius”. Tačiau dar nebuvo surengta sociologinių apklausų, ką kariuomenėje norėtų veikti samdiniai, dabar sudarantys mūsų krašto apsaugos sistemos branduolį. Gal kaip tik kokie Lietuvos studentai, vasarą sumanę papildomai užsidirbti ir verbavimo punkte užsirašę į ginkluotąsias pajėgas, susiviliotų nesudėtinga, bet gerai apmokama, jų nuomone, aprūpinimo dalinių kareivių tarnyba egzotiškuose kraštuose? Kaip du dykaduoniai iš JAV 1994 m. komedijos „Dabar tu kareivis” („In the Army Now”). Norėdami susitaupyti pinigų savai muzikinių prekių parduotuvei, jie įstojo į JAV kariuomenės vandens valytojų būrį, buvo pasiųsti į Čadą, o ten tuo metu kaip tik kilo Čado vyriausybės ir kaimyninės Libijos remiamų sukilėlių karas, tad nuotykių ieškotojai vos išnešė kudašių iš to pragaro...
Uniformuotų valdininkų armija
Vienu parkerio brūkštelėjimu panaikinęs Lietuvos piliečių konstitucinę pareigą nesavanaudiškai, ne už pinigus ginti valstybę, užsimojęs “ribinį Lietuvos karių skaičių” nuo dabartinių 16230 kariškių (nors daugelis analitikų abejoja, ar Lietuva tiek jų dar turi...) sumažinti iki 13700 (2014 m.), krašto apsaugos ministras J.Olekas tuo pat metu gausina karinę biurokratiją. Krašto apsaugos ministerija iš kadenciją baigiančio Seimo vasarą gavo leidimą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų majorų ir komandorų leitenantų skaičių padidinti nuo 380 (2009 m.) iki 400 (2014 m.), pulkininkų leitenantų ir komandorų – nuo 140 (2009 m.) iki 150 (2014 m.), pulkininkų ir jūrų kapitonų – nuo 40 (2009 m.) iki 45 (2014 m.), generolų ir admirolų - nuo 10 (2009 m.) iki 12 (2014 m.). Anot ministro J. Oleko, tiek daug uniformuotų valdininkų reikia siųsti kabinetiniam darbui į euroatlantinių gynybos organizacijų būstines, karo atašė pareigoms kitose valstybėse.
Nuo idealistų iki karjeristų
„Valstybės valdymo mechanizmas yra tartum gyvas organizmas. Jis turi savo raidos dėsningumus bei logiką. Idealu, jei valdymo struktūros atitinka pasaulines tendencijas (kryptingumus) ir vidaus poreikius, na, ir smarkiai nelaužo šalies tradicijų. Štai nedidelėje Ispanijos kariuomenėje generolų kadaise buvo tiek, kiek JAV ginkluotosiose pajėgose – Ispanijos Karalystėje kariniai laipsniai buvo suteikiami ne atsižvelgiant į pareigas, o, pagal tradiciją, tik į kariuomenėje tarnautą laiką”, – sako Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės teismo narys N.Vidrinskas, paklaustas, kokia nauda Lietuvai iš dabar vykstančios kariuomenės „transformacijos” (kaitos) nuo kadaise ją sudariusių parlamento gynėjų idealistų į gausybę krašto apsaugos sistemos karjeristų.
Virš Baltijos visuomet giedras dangus?
„1990 metų pavasarį, kai aš dar buvau Kauno kūno kultūros instituto (KKI) karinės katedros viršininkas, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. Butkevičius kreipėsi į mane, prašydamas parašyti Lietuvos karinę doktriną. Toks dokumentas paprastai būna sudarytas iš dviejų dalių – politinės ir techninės (karinės). Atsakiau, kad tą, antrąją, dalį aš galėčiau sukurti, bet su sąlyga – turi būti politikų patvirtintas pirmasis doktrinos skyrius. Tuo metu mūsų šalyje dar tebebuvo svarstoma, kokia turi būti Lietuva: neutrali šalis ar ne. Narystė Šiaurės Atlanto aljanse tada atrodė labai drąsi svajonė…”, - prisimena plk. N.Vidrinskas, paprašytas 1991 m. Lietuvos krašto apsaugos strategiją palyginti su dabartine, kurios autoriams vis dar atrodo, kad prie Baltijos jūros “ginkluotų konfliktų tikimybė maža”, todėl pirmiausia reikėtų stiprinti su NATO “sąveikaujančias” Lietuvos kariuomenės rūšis ir visuomet prašytis į tarptautines operacijas.
Talibų kulkų neperšaunamas „Aitvaras”
Tarsi norėdami įrodyti visuomenei, kad lietuvių kareiviai Afganistane ne vien taiso dantis vietiniams ir stato mečetes, Lietuvos krašto apsaugos sistemos pareigūnai dabar ypač mėgsta girtis specialiųjų operacijų junginio „Aitvaras” žygdarbiais toje Pietvakarių Azijos šalyje ir eskadrono šiuolaikine ginkluote, kurios esą pavydi net britai su amerikiečiais. Nei plk. N.Vidrinskas, nei kiti krašto apsaugos veteranai nieko redakcijai negalėjo pasakyti apie šį paslaptingą būrį, taip narsiai kovojantį pačiose pavojingiausiose Afganistano vietose. Tose fanatiškų Talibano islamistų faktiškai valdomose teritorijose jau žuvo šimtai amerikiečių jūrų pėstininkų, prancūzų desantininkų ir kanadiečių karališkųjų dragūnų, o nė vienas “Aitvaro” karys nė karto nebuvo net sužeistas. Krašto apsaugos ministerija uoliai saugo vaiduoklišką būrį nuo smalsių žurnalistų, neskelbia net “Aitvaro” vado pavardės, nors visai Lietuvai būtų labai įdomu sužinoti „aitvarų” „nemirtingumo formulę”. „Galima tik džiaugtis, jog „Aitvaras” atlieka užduotis nepatirdamas nuostolių. To paties norėčiau palinkėti ir visoms KAM struktūroms tarptautinėse misijose ”, - prasitarė plk. N.Vidrinskas.
Ar Vokietija leis gintis nuo Rusijos?
Vykstant Rusijos agresijai prieš Gruziją, ne kartą minėtą kaip galimą kandidatę į NATO, susvyravo šios organizacijos svarbiausiasis principas „Visi už vieną, vienas už visus”, dėl kurio Lietuvos valdžia atmetė anksčiau į valstybės karinę doktriną įrašytą teritorinės krašto gynybos principą. Rugpjūčio mėnesį pasaulio žiniasklaida pranešė, kad gruzinų kareiviai šaudė į rusų armiją vokiškais automatiniais šautuvais G3. Vokietijos gynybos ministerija tada pareikalavo, kad Gruzijos vyriausybė pasiaiškintų, iš kur gavusi tų ginklų, nes Berlynas nieku gyvu nebūtų leidęs juos atsukti į rusus. Lietuva irgi turi vokiškos arba iš Vokietijos gautos ginkluotės – tų pačių šautuvų G3, šarvuočių M113. Gal jie mums taip pat parduoti ar padovanoti su sąlyga, kad niekada nebus panaudoti gynybai nuo Rusijos, Vakarų „antiteroristinės kovos” sąjungininkės? „Nežinau, kaip Lietuvai atiteko ši ginkluotė, - prisipažino buvęs Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas N.Vidrinskas. - Tačiau paprastai kovinė technika, ginklai, jeigu jų pirkimo sutartys nėra diskriminacinės, įsigyjami derantis ir susitarus tik dėl kainos”.
Užkrėtė „Gazpromo” pavyzdys
Anot karinių valdininkų, profesinė (samdinių) karo tarnyba kaip tinkamiausia mūsų šaliai pasirinkta apsižiūrėjus, kad tik septynios iš 26-ių NATO valstybių tebeturi ir šauktinių kariuomenes. Tačiau Krašto apsaugos ministeriją įtikino ne tik šis pavyzdys. Jau senokai svarbius Lietuvos krašto apsaugos sistemos objektus sergsti ne kareiviai, bet privačios saugos tarnybos („Falck Security” ir kitos), o kariuomenės permainos ypač paspartėjo po to, kai buvo pranešta, kad Rusijos valstybinė dujų monopolininkė „Gazprom” Baltijos jūros dugnu, netoli Lietuvos teritorinių vandenų, tiesiamam dujotiekiui saugoti samdysis privačią armiją.
Politikų akys krypsta į krašto apsaugą
Kitais metais Lietuvos biudžeto deficitas sieks 2,639 mlrd. Lt. Visų parlamentinių partijų vadai pradėjo kalbėti apie būtinybę taupyti valstybės iždo lėšas, mažinti biurokratinį valdžios aparatą, uždaryti kai kurias ministerijas. Vykstant Seimo rinkimų agitacijos TV laidoms Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Waldemaras Tomaszewskis užsiminė ketinantis sveikatos apsaugai ir švietimui trūkstamų lėšų ieškoti tarp pinigų, dabar skiriamų krašto apsaugos sistemai, nes, anot pakartotinai išrinkto parlamentaro, kariuomenės Lietuvoje nėra ir dar ilgai nebus. Kiti Lietuvos politikai galvoja panašiai, tik kol kas garsiai nekalba. Nusmukdžiusi Lietuvos kariuomenę iki Vatikano šveicarų gvardijos dydžio, karinė biurokratija pasirašė nuosprendį ir sau.
Arnoldas Aleksandravičius
